| Atvira partija
|
|
|
| Ėjimai
|
1. e4 e5
|
| ECO
|
C20-C99
|
| Motininis debiutas
|
Karaliaus pėstininko debiutas
|
| Sinonimai
|
Sudvejintų karaliaus pėstininkų debiutas
|
Atvira partija – seniausias šachmatų debiutas, kurio ėjimai:
1. e4 e5
Dabar atvira partija laikoma debiutų, kurie prasideda būtent šiais ėjimais, grupe. Baltieji nesuardo simetrijos, kaip pusiau atviruose debiutuose. Ėjimas 1.e4 laikomas populiariausiu pirmuoju ėjimu. Tai stiprus ėjimas – jis kontroliuoja centrą bei išlaisvina dvi figūras: valdovę (nors paprastai šiuo metu aukšto lygio žaidime valdovė anksti neišvedama) ir baltalaukį rikį. Būtent šiuo ėjimu prasideda beveik visi seniausi debiutai. Tačiau šis ėjimas silpnina laukelius d4 bei f4. Juodieji dažnai atsako simetriškai 1…e5 ir tai vadinama atvira partija. Kartu su ir siciliškąja (1…c5) bei prancūziškąja (1…e6) gynybomis, atvira partija yra vienas iš trijų populiariausių atsakymų į 1. e4.
Tolesni tęsiniai
Dažniausiai pasitaikantis baltųjų antras ėjimas – 2.Žf3 (Karaliaus žirgo debiutas). Juo užpuolamas pėstininkas, išvedamas žirgas, pasiruošiama trumpajai rokiruotei bei kontroliuojamas laukelis d4. Dažnai pasitaiko atsakymas 2…Žc6, kuris dažniausiai pereina į ispaniškąją partiją (3.Rb5), itališkąją partiją (3.Rc4 Rc5), Dviejų žirgų gynyba (3.Rc4 Žf6), vengriškąją gynybą (3.Rc4 Re7) arba škotiškąją partiją (3.d4), nors dažnai pasitaiko ir kiti debiutai.
Populiariausios alternatyvos ėjimui 2.Žf3 yra Vienos partija (2.Žc3), rikio debiutas (2.Rc4) bei karaliaus gambitas (2.f4). Taip pat dažnai pasitaikantis debiutas – centro partija (3.d4 ed 4.Vxd4). Baltieji skubiai veržiasi į centrą, tačiau po 3…ed juodieji išveda valdovę į centrą, ir juodieji laimi tempą po 4…Žc6, nes valdovę reikia traukti iš užpulto laukelio. Todėl vietoj to geriau paaukoti vieną ar du pėstininkus (pvz., centrinis gambitas arba šiaurės gambitas – jo variantas).
Kitos alternatyvos ėjimui 2.Žf3 naudojamos rečiau. Tokie ankstyvi valdovės išvedimai kaip Parhamo ataka (2.Vh5) bei Napoleono debiutas (2.Vf3) atrodo mėgėjiškai bei dažniausiai žaidžiami pradedančiųjų žaidėjų, nors Parhamo ataka buvo žaista keliuose didmeistrių turnyruose. Retai naudojami ir portugališkasis debiutas (2.Rb5) bei Alapino debiutas (2.Že2).
Po 2.Žf3 vietoj 2…Žc6 yra ne vienas kitoks atsakymas. Populiariausi – Rusiškoji partija (bene vienintelė dažnai aukšto lygio žaidime naudojama alternatyva) (2…Žf6) Filidoro gynyba (2…d6), Latviškasis gambitas (2…f5) ir Dramblio gambitas (2…d5). Pastarieji du laikomi per daug rizikingais juodiesiems. Filidoro gynyba laikoma pasyvia ir suvaržyta. Greko gynyba (2…Vf6) bei braziliškoji gynyba (2…Ve7) taip pat labai retos. Damiano gynyba (2…f6) laikoma labai silpna ir aukšto lygio žaidime nežaidžiama niekada.
Karaliaus žirgo debiutas
Po 1. e4 e5 pats populiariausias ėjimas yra 2. Žf3. Juo pradedama daug senovinių debiutų, kuriuos studijavo dar XV–XVII amžiais. Šiuo ėjimu išvedama figūra, užpuolamas pėstininkas, ruošiama rokiruotė. Juodieji dažniausiai gina pėstininką ėjimais 2…Žc6 arba 2…d6 (Filidoro gynyba). Kiti gynimo būdai nėra labai populiarūs, nes valdovė anksti išvedama į žaidimą (Braziliškoji gynyba 2…Ve7 arba Greko gynyba 2…Vf6) arba be reikalo susilpninama pozicija (Damiano gynyba 2…f6). Kartais juodieji pėstininko iš viso negina, o bando kontratakuoti (Rusiškoji partija 2…Žf6). Žinomi ir tęsiniai, kuriuose juodieji pradeda aktyvius veiksmus aukodami pėstininką (Latviškasis gambitas 2…f5 arba Dramblio gambitas 2…d5).
Po 2…Žc6 baltieji dažniausiai tęsia 3. Rb5 (Ispaniškoji partija), 3. d4 (Škotiškoji partija), 3. Žc3 arba 3. Rc4. Rečiau žaidžiama 3. c3 (Poncianio debiutas), 3. g3 (Konstantinopolskio debiutas), 3. Re2 (Atvirkštinis vengriškasis debiutas) ir 3. Žxe5?! (Airiškasis gambitas). Iš šių ėjimų visi, išskyrus 3. Žc3 ir 3. Rc4, turi pavadinimus ir toliau neskirstomi. Po ėjimo 3. Žc3 juodieji dažniausiai atsako 3…Žf6 (Keturių žirgų debiutas). Po bet kokio kito atsakymo debiutas vadinamas trijų žirgų debiutu. Po ėjimo 3. Rc4 populiariausiais atsakymais laikomi 3…Rc5 (Itališkoji partija), 3…Žf6 (Dviejų žirgų gynyba) bei 3…Re7 (Vengriškoji gynyba). Žinomi ir kiti atsakymai, pvz., Blekburno šilingo gambitas (3…Žd4), Paryžiaus gynyba (3…d6), Ruso gambitas (3…f5).
Kiti tęsiniai
Be 2. Žf3 žinomi ir keli kiti ėjimai. Iš jų geriausiais laikomi 2. Rc4 (Rikio debiutas), 2. Žc3 (Vienos partija), 2. f4 (Karaliaus gambitas) ir 2.d4. Po 2. Rc4 juodieji dažniausiai atsako ėjimais 2…Žf6, 2…Rc5, 2…Žc6 arba 2…f5. Po 2. Žc3 taip pat dažnai atsakymai būna tokie patys. Šie debiutai panašūs vienas į kitą, nes nesukuria jokių grėsmių varžovui ir leidžia atsakyti daug įvairių būdų, iš esmės trukdant tiktai ėjimui 2…d5. Dar vienas rimtai ištyrinėtas debiutas – karaliaus gambitas (2. f4). Jis buvo labai populiarus XVIII–XIX amžiuje, bet dabar žaidžiamas nedažnai. Juodieji aukoja pėstininką norėdami greitai išvesti figūras ir užimti centrą, bet dabar manoma, kad baltieji neįgauna pranašumo žaisdami šį debiutą. Rimtai ištyrinėta ir centro partija (2. d4 ed 3. Vxd4), tačiau manoma, kad ir jame baltieji neįgauna pranašumo. Vietoj 3. Vxd4 juodieji gali žaisti gambito stiliumi, pvz., 3. c3 arba 3. Žf3.
Kiti baltųjų tęsiniai nėra dažni ar rimtai ištyrinėti. Napoleono debiutas (2. Vf3) ir Parhamo ataka (2. Vh5) yra pernelyg ankstyvi valdovės išvedimai, kurie dažnai suteikia pranašumą juodiesiems. Lopezo debiutas (2. c3) suteikia juodiesiems galimybę pirmiems atakuoti priešininką. Portugališkasis debiutas (2. Rb5) yra rikio išvedimas į prastą padėtį, iš kurios jis bus vaikomas juodiesiems užminėjant centrą ar vedant figūras. Alapino debiutas (2. Že2) yra laikomas pernelyg lėto tempo debiutu, nes silpnai kovoja dėl centro, blokuoja rikį ir suteikia juodiesiems šansą greičiau išvesti figūras. Debiuto privalumas yra tas, kad šiuo ėjimu ruošiamas ėjimas f2-f4, kuris gali suardyti priešininko centrą.
Išnašos
