Arūnas Tarabilda (1934 m. sausio 5 d. Kaune – 1969 m. lapkričio 6 d. Vilniuje) – dailininkas, grafikas, knygų iliustratorius, Lietuvos heraldikos gaivintojas.

Gimė menininkų šeimoje. Tėvas Petras Tarabilda, motina Domicėlė Tarabildienė. Broliai Ramonas Tarabilda ir Rimtas Tarabilda, sesuo architektė Giedrė Tarabildaitė-Kontvainienė.

1952 m. pradėjo studijuoti grafiką LSSR dailės institute (dėst. Vytautas Jurkūnas). Tame pačiame kurse mokėsi grafikai Stasys Krasauskas, Vytautas Kalinauskas, Juozas Galkus, Kastytis Juodikaitis. Viename iš piešinių draugus pavaizdavo kartu su humoristiniu kurso herbu, tarsi pranašaujančiu vėlesnį jo susidomėjimą heraldika.

Per 1956 m. Vėlines Vilniuje, Rasų kapinėse, studentai ir moksleiviai rinkosi prie Jono Basanavičiaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir kitų žymių Lietuvos asmenų kapų. Minėjime dalyvavo Arūnas Tarabilda, prof. Jonas Dagys, Rimtautas Gibavičius, Albinas Bernotas, Laimutis Barkauskas, Vytautas Viliūnas ir kt. A. Tarabilda išdrįso viešai kelti klausimą dėl Gedimino vardo grąžinimo Vilniaus Stalino prospektui (dab. Gedimino prospektas), sutrukdė valdžiai nuimti kryžių nuo Šv. Kazimiero bažnyčią vainikuojančios karūnos.

Už antisovietinę veiklą 1957 m. pašalintas iš LLKJS ir Dailės instituto, paimtas į sovietinę armiją, tarnavo sveikatai kenksmingomis sąlygomis radiacija užkrėstoje zonoje Sverdlovsko srityje. 1959–1961 m. vėl studijavo grafiką Dailės institute. Nuo 1961 m. dalyvavo dailės parodose. Palaidotas Rasų kapinėse.^[1][2]

Nuo vaikystės jam buvo būdingi romantiniai polinkiai, veiklumas, nagingumas. Dalyvavo aviamodelizmo būrelyje, pasiekė rekordų su sklandytuvų modeliais, vėliau šokinėjo iš parašiuto, sukonstravo burinį laivą, suaugęs pasistatė namą vaizdingoje Pavilnio vietovėje, nors dėl to ir teko kurį laiką atsitraukti nuo kūrybos.

1966 m. buvo įsteigta Respublikinė heraldikos komisija. Į prasidėjusį Lietuvos miestų ir miestelių senųjų herbų atkūrimą ir naujų projektavimą įsijungė nemažai dailininkų, bet A. Tarabilda buvo vienas iš aktyviausių. Šio darbo, atitikusio jo patriotines aspiracijas ir domėjimąsi Lietuvos istorija, jis ėmėsi labai rimtai. Ieškojo medžiagos Maskvos archyvuose, iš senųjų dokumentų kopijavo LDK emblemas, gilinosi į griežtas, per šimtmečius susiklosčiusias herbų komponavimo taisykles. Gerai perpratęs šios specifinės taikomosios dailės srities reikalavimus, dailininkas sukūrė puikių ir išraiškingų herbų. Jis atkūrė šešis ir sukūrė septynis naujus herbus. Tačiau jau po Arūno mirties, po 1970 m. dainų šventės, kurios dalyviai, pasipuošę spalvinga savo miestų atributika, papiktino aukštus svečius iš Maskvos, Heraldikos komisijos veikla buvo uždrausta.^[3]

• 1962–1965 m. – ciklas „1863 metų sukilėlių daina“
• 1966–1969 m. – ciklas „Vilniaus legendos“
• 1967–1969 m. – Druskininkų herbas, Kaišiadorių herbas, Neringos herbas, Palangos herbas, Šilalės herbas, Šiaulių herbas, Širvintų herbas, Vilkaviškio herbas
• 1967 m. – Šeduvos malūne
• Kraštotyriniai leidiniai „Zervynos“ ir „Dieveniškės“
• 1969 m. – iliustracijos Kosto Kubilinsko „Kalnų ilgesys“

• Arūnas Tarabilda / Ingrida Korsakaitė. – Vilnius: Vaga, 1971. – 71 p.: iliustr.