Arturas Loleitas (rus. Артур Фердинандович Лолейт; 1868 m. birželio 5 d. Oriole – 1933 m. birželio 4 d. Maskvoje) – Rusijos inžinierius, architektas, išradėjas, vienas iš sovietinės gelžbetonio teorijos mokyklos kūrėjų.[1] Dirbdamas Rusijoje, tyrė gelžbetonį, suprojektavo ir įdiegė pirmąsias daugiaatrames (1907 m.) ir besijes (1908 m.) perdangas, sukūrė ardančiųjų apkrovų metodo gelžbetonio stiprumui skaičiuoti principus, prisidėjo prie ribinių būvių teorijos kūrimo.[2]
Biografija
1886 m. baigęs Oriolo gimnaziją, įstojo į Maskvos universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, kuriame 1891 m. baigė taikomosios mechanikos specialybės kursą.
1892-1914 m. dirbo J. A. Guko akcinėje bendrovėje, gaminančioje betonines ir kitas statybines konstrukcijas, kur nuo inžinieriaus-konstrukcijų skaičiuotojo iškilo iki valdybos direktoriaus. Jis sukūrė pirmąją didelio tarpatramio gelžbetonio konstrukciją, įrengtą virš Bogorodsko-Gluchovo manufaktūros audimo cecho pastato (1907 m.), pirmąjį Rusijoje gelžbetoninį elevatorių Maskvos alaus darykloje „Triochprudny“ (1909 m.).[3] Buvo Rusijos technikos draugijos ir Maskvos architektūros draugijos narys.
Be išradimų ir architektūros bei statybos praktikos, jis užsiėmė dėstymu aukštosiose mokyklose. Nuo 1916 m. skaitė statybinės mechanikos ir gelžbetoninių konstrukcijų kursą Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklos architektūros skyriuje, dėstė Maskvos aukštesniojoje technikos mokykloje (nuo 1923 m. profesorius), Maskvos statybos kolegijoje, Karo inžinerijos akademijos Gelžbetoninių konstrukcijų katedroje (nuo 1932 m. profesorius). Priklausė Nikolajaus Ladovskio įkurtai racionalistų asociacijai ASNOVA,[4] taip pat buvo konstruktyvistinio žurnalo „Šiuolaikinė architektūra“ redakcinės kolegijos narys.
Sovietmečiu dirbo vyriausiuoju inžinieriumi, statant Filių darbininkų gyvenvietę, projektavo Žemės ūkio ir amatų bei pramonės parodos paviljonus. 1923 m. buvo Architektų racionalistų sąjungos (ASNOVA) pirmininkas. 1927 m. užėmė įkurto Valstybinio statinių instituto direktoriaus pavaduotojo mokslui pareigas. 1931 m. sukūrė ardančiųjų apkrovų metodą gelžbetonio konstrukcijų stiprumui skaičiuoti. 1927-1932 m. dirbo Valstybinio metalurgijos gamyklų projektavimo instituto (Gipromez) technikos tarybos statybos skyriuje. 1930-ųjų pradžioje buvo statinių projektavimo techninių sąlygų ir visasąjunginių normatyvų rengimo komisijos narys.[5]
Palaidotas Maskvoje, Vvedenskio kapinėse.
Ryšiai su Lietuva
XIX a. antroje pusėje A. Loleito motina ir seserys buvo palaidotos Kudirkos Naumiesčio stačiatikių kapinėse. Jose išlikusi inžinieriaus funduota Penkių Maskvos šventųjų kapinių koplyčia, statyta 1930-aisais.[6]
Šaltiniai
Nuorodos
