Andrius Algirdaitis (lietuviškas vardas Vingaudas, lenkiškai Vingoldas, krikšto vardas Andrius, 1325–1399 m. rugpjūčio 12 d.) – Pskovo (1342–1348 m.; valdė per vietininką) ir Polocko (1342–1387 m.) kunigaikštis.
Biografija
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo pirmosios žmonos, Vitebsko kunigaikštytės Marijos, vyriausiasis sūnus. Iki XIV a. aštuntojo dešimtmečio kovojo prieš Livonijos ordiną. 1377 m. mirus Algirdui pretendavo į didžiojo kunigaikščio sostą, kartu su Livonijos ordinu, Maskvos didžiąja kunigaikštyste ir Naugardo kunigaikštyste sudarė koaliciją prieš Jogailą. Andriaus įtikintas Maskvos didysis kunigaikštis Dmitrijus Donietis 1380 m. užėmė LDK valdas Starodubą ir Trubčevską. Kulikovo mūšyje 1380 m. Andrius vadovavo Maskvos kariuomenės daliniui. 1381 m. ir 1385 m. prieš Lietuvos didįjį kunigaikštį Jogailą sukėlė du maištus, motyvuodamas, jog katalikybę priėmęs Jogaila negali vadovauti pravoslavų žemėms. Nesutarimais pasinaudojo Maskva ir Livonijos ordinas. 1385 m. spalio 10 d. su Livonijos magistru sudarė vasalinę sutartį: mainais už gynybą Andrius Algirdaitis vokiečiams atidavė Polocko kunigaikštystę ir drauge pradėjo rytinių LDK žemių puldinėjimą. 1387 m. Skirgaila, padedamas lenkų, užėmė Polocką, Andrių paėmė į nelaisvę ir išsiuntė į Lenkiją, kur šis 7 metus kalėjo. 1394 m. Vytauto prašymu paleistas. 1399 m. žuvo Vorsklos mūšyje kovodamas prieš totorius[1].
Nuorodos
Šaltiniai
