Livonijos magistro antspaudas su užrašu "(Sigillum) (Ru) MENDATORIS DOM (-ės) () VTO (NIC) Aš Livonijoje"
Vokiečių ordino riteris, Livonijos ordino magistru paskirtas, kai buvo atšauktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo papirktas Andrius fon Štirlandas. 1254 m. antroje pusėje iš Livonijos išvykus Vokiečių ordino didžiojo magistro vietininkui Eberhardui Seinui jis vengė konflikto su Mindaugu. Kartu siekė pasinaudoti Mindaugo dovanojimais ordinui Žemaitijoje.
Tęsė Klaipėdos statybą. 1254 m. pirmoje pusėje Livonijos ordinas atrėmė didelį sembų surengtą Klaipėdos pilies puolimą. Anas fon Zangershauzenas už tai bandė pulti Sembą per Kuršių neriją, bet 1254 m. viduryje buvo sumuštas. Žemaičiams suaktyvinus kovą prieš Livonijos ordiną ir 1255 m. nusiaubus Kuršą Anas fon Zangershauzenas 1255 m. viduryje ir antroje pusėje nusiaubė Žemaitiją.[1]
1257 m. pradžioje Vokiečių ordino kapitulaRomoje jį išrinko Vokiečių ordino didžiuoju magistru, bet išvykti į ordino būstinę Ake (dab. Izraelis) nepavyko. Aleksandras Nevskis apsupo Dorpatą. Po 1260 m. Livonijos ordino pralaimėjimo Durbės mūšyje kilo Didysis prūsų sukilimas, iš pradžių Ordinas patyrė kelis skaudžius pralaimėjimus. Zangershauzenui teko užsiimti diplomatine veikla, važinėti po Europą ir organizuoti riterius kovai su sukilėliais. Jį parėmė popiežiusUrbonas IV, atleidęs riterius nuo nuodėmės žudyti ir plėšikauti prūsų žemėse. Gavęs tokią privilegiją, Anas fon Zangershauzenas užverbavo nemažai riterių Reino žemėje, Tiuringijoje, Saksonijoje, Čekijoje ir Austrijoje. Dėl jo įtakos popiežius Klemensas IV paskelbė Kryžiaus žygį prieš prūsus.
Mirė vienos diplomatinės kelionės, steigiant naujas komtūrijas Vokietijoje, metu.
