Ana Perena (lot. Anna Perenna) – metų ciklo deivė romėnų mitologijoje. Teigiama, kad deivės funkcijas atspindi jos vardas (per annum).^[1]

Deivės šventė vykdavusi per pirmojo metų mėnesio pilnatį (kovo 15 d.). Ji švęsta deivės giraitėje, buvusioje ties pirmuoju mylią žyminčiu kelio Via Flaminia akmeniu. Čia gausiai lankydavosi miesto plebėjai. Šventės dalyvių linksmybes ir palaidą elgesį aprašė Ovidijus. Kaip mini Makrobijus, tam, kad laimingai baigtųsi metų ratas (lot. ut annare perannareque commode liceat), šiai deivei buvo aukojama atnaša.^[1]

Apie šią deivę pasakojama Ovidijaus ir Vergilijaus kūriniuose. Anot jų, Ana buvusi Belo duktė ir Didonės sesuo. Pastarajai mirus, Ana iš Kartaginos pasprukusi į Italiją, kur ją maloniai priėmęs Enėjas. Visgi Anai ėmusi pavyduliauti Lavinija; apie gresiantį pavojų sapne ją įspėjusi Didonės dvasia. Sprukdama Ana įšokusi į Numicijaus upę. Nuo tada ją imta garbinti kaip šios upės nimfą, vardu Perena. Anksčiau jos vardas buvęs tiesiog Ana. Kitame Ovidijaus pateikiamame pasakojime minima, kad plebėjai pasitraukę į Mons Sacer, kur pristigę maisto. Iš kaiminystėje buvusio Bovillae atėjusi senyva moteris, vardu Ana, ir alkanoms minioms išdalijusi savo kepinius. Sugrįžę į miestą, jai atsidėkodami, žmonės pastatydino šventyklą.^[2]

Ovidijus pateikia ir dar vieną pasakojimą. Kartą Marsas įsimylėjęs Minervą ir paprašęs pagalbos Anos. Šioji pati apsimetusi Minerva, o kai Marsas paėmęs jos šydą ir norėjęs pabučiuoti, jį išjuokusi. Be to, Ovidijus pažymi, kad kai kurių Ana Perena buvo laikoma Luna, kitų – Temide, dar kitų – Ijo, Inacho dukterimi, ar viena iš nimfų, užauginusių Jupiterį.^[2]