Teritorijos, kurių ATR neteko pasirašiusi Andrusovo paliaubų sutartį ir kurios nuostatos iš esmės patvirtintos Amžinosios taikos sutartimi
Numatyta:
ATR pripažino Maskvai kairiakrantę Ukrainą, Kijevą, Zaporožę, Smolenską ir Černigovo-Seversko žemę su Černigovu ir Starodubu
už Kijevo atsisakymą ATR gavo 146 tūkst. rublių kompensaciją
šiaurinės Kijevo žemės, Volynė ir Galičas liko ATR sudėtyje
pietinės Kijevo žemės, Braslavlio žemės nuo miestelio Stajok palei upę Tiasmin su miestais Ržeščevas, Trachtemirovas, Kanevas, Čerkasai, Čyhyrynas ir kitais (t. y. žemės, stipriai ištuštėję karo metais, turėjo tapti neutralia teritorija tarp Rusijos carystės ir ATR
ATR įsipareigojo sudaryto stačiatikiams tikėjimo laisvę, o Maskvos valdžia pažadėjo juos ginti
Maskva anuliavo preliminarius susitarimus su Osmanų imperija ir Krymo chanatu, įstojo į Šventąją lygą, taip pat įsipareigojo organizuoti karo žygį prieš Krymo chanatą (ką ir darė 1687, 1689 metais).
Nors sutarties nuostatos įsigaliojo iškart ją pasirašius, ATR Seimas ją ratifikavo tik 1710 m.
Pasekmės
Pagal sutartį Rusija užsitikrino teritorinius įgijimus. Kartu tai sudarė sąlygas bendrai sąjungai prieš totorių-turkų agresiją ir tapo pagrindu bendriems veiksmams Šiaurės kare (1700-1721) metais. Kartu Rusija prisišliejo prie antiturkiškosios "Šventosios lygos" - Austrijos, ATR ir Venecijos sąjungos.
