Prancūzijos Afrikos armija (pranc. Armée d’Afrique) – neoficialus, bet įprastas pavadinimas Prancūzijos armijos dalinių, suformuotų Prancūzijos Šiaurės Afrikoje (Marokas, Alžyras, Tunisas) ar dislokuotų joje. Pavadinimas naudotas 1830-1962 m.

Afrikos armiją sudarė:

• vietiniai arabai ar berberai savanoriai - spahių, gumjerų, šaulių (pranc. tirailleurs) daliniuose,
• prancūzai kolonistai, atliekantys karo tarnybą - zuavų ir Afrikos jėgerių (pranc. Chasseurs d'Afrique) daliniuose,
• neprancūzai savanoriai - Svetimšalių legione.

Pasiskirstymas į dalinius nebuvo absoliutus. Pvz., savanoriai ar karo prievolininkai iš žemyninės Prancūzijos galėjo pasirinkti tarnauti musulmonų daliniuose (spahių ar šaulių), o arabas savanoris galėjo pasirinkti tarnybą zuavų daliniuose.

1913 m. gegužės mėn. Alžyro gyventojų musulmonų tarpe imtas naudoti ribotas rinktinis šaukimas į kariuomenę. Taip į kariuomenę per metus paimdavo 2000 karo prievolininkų iš 45 000 galimų kandidatų. Beveik visi taikos metais į kariuomenę imami musulmonai būdavo savanoriai. Kaip ir pačioje Prancūzijoje karo tarnyba piliečiams buvo privaloma, ir visi fiziškai tinkami prancūzų kilmės kolonistai turėdavo privalomai atitarnauti dvejų metų (nuo 1913 m. - trejų metų) karo tarnybą.

Visų Afrikos armijos dalių karininkai paprastai būdavo prancūzai, nors tam tikras kiekis karininkų etatų spahių ir šaulių daliniuose, įskaitant kapitono lygį, būdavo rezervuota musulmonams.

Formaliai Afrikos armija buvo Prancūzijos metropolijos armijos dalis, sudaranti atskirą armijos korpusą. Nuo 1873 m. Afrikos armija oficialiai buvo 19-uoju armijos korpusu.^[1] Afrikos armija (19-asis korpusas) šiuo požiūriu skyrėsi nuo Prancūzijos kolonijinių pajėgų, kurios buvo pavaldžios Prancūzijos Laivyno ir kolonijų ministerijai ir buvo sudarytos iš prancūzų ir čiabuvių dalinių, dislokuotų subsacharinėje Afrikoje bei kitose Prancūzijos kolonijose.

Pagrindinis straipsnis – Afrikos lengvieji pėstininkai.

Viena grupė dalinių, sudariusių Afrikos armiją, buvo Afrikos lengvieji pėstininkai (pranc. Infanterie Légère d'Afrique). Šiuos dalinius komplektavo nuteistais kareiviais, surinktais iš visų Prancūzijos armijos šakų, kurie buvo atlikę savo bausmes karo kalėjimuose, bet dar turėjo atitarnauti likusią karo tarnybos dalį. Tuo metu buvo priimta tokius asmenis negrąžinti į buvusios tarnybos vietą, kur jie galėjo trikdyti drausmę ar žiauriai elgtis su tarnybos draugais.

Sacharoje buvo dislokuoti kupranugarių kavalerija meharistai ir Saharos kuopos (pranc. Compagnies Sahariennes). Sacharos kuopos buvo dykumų pėstininkai, o vėliau mechanizuotieji dykumų daliniai. Svetimšalių legionas tarnybai pietų Sacharoje išskirdavo mulų kavalerijos padalinius, o 1940-1962 m. - keturias Sacharos kuopas.

Tarnybai Sacharoje kartais būdavo atkeliami ir daliniai iš žemyninės Prancūzijos armijos, taip pat žandarmerijos ir Senegalo šaulių padaliniai.

1914 m. rugpjūtį prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Afrikos armiją Alžyre ir Tunise sudarė 9 pulkai Alžyro šaulių, 4 pulkai zuavų, 6 pulkai Afrikos jėgerių, 4 pulkai spahių ir 2 Svetimšalių legiono pulkai. Maroke buvo 19 batalionų šaulių ir 9 batalionai zuavų, taip pat keli Svetimšalių legiono ir Afrikos lengvųjų pėstininkų daliniai. Daug šių dalinių, daugiausia iš Alžyro ir Tuniso įgulų, buvo išsyk permesti į Prancūziją.

1914 m. 33 tūkstančiai Alžyro musulmonų tarnavo spahių, šaulių ir kituose Afrikos armijos daliniuose. Karo metu į kariuomenę įstojo dar 137 tūkstančiai alžyriečių (57 tūkstančiai - savanoriai, 80 tūkstančių - karo meto karo prievolininkai). Iš visų Afrikos armijoje tarnavusių 170 tūkstančių alžyriečių žuvo 36 tūkstančiai.

Kaip ir 1914 m. prasidėjus karui daug Afrikos armijos dalinių buvo permesti į žemyninę Prancūziją. 1940 m. visuose frontuose tarnavo:

• 14 pulkų zuavų,
• 42 pulkai Alžyro, Tuniso ir Maroko šaulių,
• 12 Svetimšalių legiono pulkų ir pusbrigadžių,
• 13 batalionų Afrikos lengvųjų pėstininkų.^[2]

Prancūzijai pralaimėjus Afrikos armija Vokietijos reikalavimu buvo sumažinta iki 120 tūkst. karių. Generolas M. Veiganas (Maxime Weygand), prisidengdamas pagalbinės policijos, laikinųjų prievolininkų ir neginkluotų darbininkų pavadinimais, Prancūzijos Šiaurės Afrikoje sugebėjo išlaikyti ir apmokyti papildomus 60 tūkstančių vyrų.^[3]

Nuo 1942 m. pabaigos Afrikos armijai, perėjusiai į Sąjungininkų pusę, vadovavo Prancūzijos generolas Anri Žiro (Henri Giraud). Šiaurės Afrikos daliniai suvaidino didelį vaidmenį Prancūzijos ekspediciniam korpusui išvaduojant Korsiką (1943 m. rugsėjis-spalis) ir kovojant Italijoje (1943-1944 m.). Kovojant Prancūzijoje ir Vokietijoje 1944-1945 m. Afrikos armija išsiplėtė iki 260 tūkst. (Apie pusė karių buvo Šiaurės Afrikos musulmonai).^[4], įskaitant 1-ąją motorizuotą pėstininkų diviziją (zuavai ir Svetimšalių legionas), 1-ąją tankų diviziją (Afrikos jėgeriai ir Svetimšalių legionas), 2-ąją ir 4-ąją Maroko pėstininkų divizijas (Maroko šauliai) ir 3-ąją Alžyro pėstininkų diviziją (Alžyro ir Tuniso šauliai). Atskiruosius dalinius sudarė 3 gumjerų pulkai (groupements de tabors), o atskiruosius artilerijos, inžinerijos, komandosų, žvalgų (mechanizuotieji spahiai) ir tankų naikintojų dalinius sudarė tiek prancūzai, tiek Prancūzijos Šiaurės Afrikos čiabuviai.^[5]

Pasibaigus Alžyro karui visi Afrikos armijos daliniai (išskyrus dalį Svetimšalių legiono ir vieną spahių pulką) buvo paleisti ar performuoti. Išliko nedidelis Afrikos lengvųjų pėstininkų dalinys Prancūzijos Somalilande, kuris išsilaikė iki 1977 m., kai ši teritorija gavo nepriklausomybę.

Vėliau, paskutinį XX a. dešimtmetį, buvo atkurti vienas Afrikos jėgerių pulkas (Chasseurs d'Afrique) ir vienas šaulių (Tirailleurs) pulkas, kad išlaikytų šių kariuomenės rūšių tradicijas.