Kuomet Etiopijos imperatorius Ješakas I nukariavo galingą Ifato sultonatą, paskutiniojo sultono sūnus Sabiradinas pabėgo į Jemeną. 1415 m. jis grįžo ir įtvirtino savo Valašma dinastiją Zeiloje. Tai buvo laikoma Ifato atkūrimu, nors naujasis sultonatas buvo vadinamas Adaliu. Adalis tapo svarbiausiu musulmonų kovos prieš krikščionis centru.
Tuo metu stipri Etiopijos imperija buvo reali grėsmė sultonato išlikimui, ir karai vyko nuolat. Prie neramumų prisidėjo ir tai, kad XVI a. pradžioje portugalai nusiaubė regiono pakrantes, sudegindami laivus.
Tik valdant Ahmedudinui (1433–1445), kuomet Etiopija laikinai nusilpo, Adalis galutinai susigrąžino daugumą Ifato valdytų teritorijų. Sostinė buvo perkelta į Dekero miestą krašto gilumoje, kad būtų lengviau gintis nuo etiopų. Sultonas žuvo mūšyje su Etiopija, kuomet bandė juos išguiti iš Davaro.
1518 m. šalyje prasidėjo pilietinis karas. Dekere įsitvirtino uzurpoatorius iš Karanlės giminės, tuo tarpu Valašmos dinastijos sultonas būsimasis sultonas Abu Bakras 1520 m. sustiprino Hararą ir padarė jį savo sostine. 1526 m. jam mirus, jo brolis Umardinas tapo marionete imamo Ahmedo Gurėjaus rankose. Tačiau situacija nepatenkintas pirklių ir kareivių sluoksnis augo. Jie rėmė savo lyderį Adalio imamą Ahmadą ibn Ibrihimą al-Ghazį, kuris iš Hararo pradėjo savo užkariavimus, kurdamas galingą imperiją. Šių Etiopijos-Adalio karų metu Adalis laikinai užėmė visą Etiopiją, ir tik Portugalų pajėgos sugebėjo jį sustabdyti. Šie žygiai žinomi kaip Etiopijos užkariavimas, Futuh al Habash.
Sultonatas žlugo 1559 m., kuomet mūšyje su Etiopija žuvo paskutinis sultonas Barakatas. Tačiau Etiopijai nebepavyko dar kartą užvaldyti šių teritorijų, nes tiek ją, tiek Adalį nusiaubė nauji užkariautojai – pagonys oromai. Adalio valstybingumas Harare buvo trumpam atkurtas kaip Hararo sultonatas, kuris teegzistavo 18 m.
