PROFILPELAJAR.COM

Žolės riedulys – komandinis žaidimas, kuris žaidžiamas ant žolės su lazda ir kamuoliuku tarp dviejų komandų.

Istorija

Šio žaidimo šaknys yra žiloje senovėje. Manoma, kad šis sportas Egipte buvo žaidžiamas dar 4000 m. pr. m. e., o Etiopijoje – 1000 m. pr. m. e.^{[reikalingas šaltinis]} Teigiama, kad žolės riedulys yra seniausias pasaulyje žaidimas, kuriam reikalingos lazdos ir kamuoliukas.^{[reikalingas šaltinis]} Įvairiuose muziejuose netrūksta įrodymų, kad šį žaidimą po egiptiečių ir etiopų pamėgo graikai ir romėnai.^{[reikalingas šaltinis]} Dar prieš Kristupo Kolumbo kelionę į Naująjį pasaulį ten žolės riedulį žaidė actekai.^{[reikalingas šaltinis]}

Spėjama, kad angliškas žolės riedulio pavadinimas kilo nuo prancūziško žodžio „hoquet“. Taip prancūzai viduramžiais vadino žaidimą su lazdomis ir kamuoliuku. Šiuolaikinis žolės riedulys išsivystė 18-ojo amžiaus viduryje Anglijos mokyklose, o oficialia šios sporto šakos įteisinimo data laikomi 1861 m. Tada pietryčių Londone buvo įkurtas pirmasis žolės riedulio klubas pasaulyje – „Blackheath“. Netrukus kitas Anglijos sostinės klubas – „Teddington“ – parengė pirmąsias taisykles. Jose pirmą kartą buvo uždrausta liesti kamuoliuką rankomis, kelti lazdas aukščiau pečių ir įvesta smūgiavimo zonos taisyklė. 1886 m. šios naujovės buvo įtrauktos į oficialias tuomet įkurtos Anglijos žolės riedulio asociacijos taisykles.

Žolės riedulys Lietuvoje

Lietuvoje žolės riedulys prigijo tik iš trečio karto. Pirmasis 1954 m. tuometinio Lietuvos Kūno kultūros instituto (LKKI) studentus su šiuo žaidimu supažindino žinomas krepšinio ir rankinio treneris Valerijus Grešnovas. Jo iniciatyva Kaune suburta vyrų žolės riedulio komanda 1955 m. debiutavo 1-ajame SSRS sąjunginiame turnyre ir užėmė 5-ąją vietą. Po metų jau „Žalgirio“ pavadinimu kauniečiai buvo 7-ti. 1956 m. lietuviai Kaune taip pat žaidė draugiškas rungtynes su SSRS rinktinės 1-ąja ir 2-ąja komandomis ir tik po atkaklios pralaimėjo joms atitinkamai 0:3 ir 0:1. Tuo pirmasis žolės riedulio etapas Lietuvoje ir baigėsi.

Antras bandymas populiarinti žolės riedulį buvo 1968 m. Trenerio Adolfo Mickaus suburti LKKI studentai ir ledo ritulininkai Lietuvos rinktinės vardu išvyko į 3-iąjį sąjunginį turnyrą, kuriame buvo kovojama dėl kelialapių į 1969 m. SSRS čempionatą. Lietuviai pralaimėjo daugumą rungtynių ir turėjo žaisti papildomus mačus su Latvija. Kaune „Inkaro“ stadione sužaista lygiosiomis 0:0, o Rygoje pralaimėta 0:1. Po šios nesėkmės žolės riedulys beveik 10 metų Lietuvoje buvo pamirštas.

Trečias bandymas siejamas su jaunu gydytoju terapeutu Feliksu Paškevičiu. Jis 1977 m. vasarą savo iniciatyva išvyko į Maskvą susipažinti su žolės rieduliu ir rudenį pradėjo kviesti Šiaulių merginas į naujos sporto šakos treniruotes. SSRS žolės riedulys jau buvo žaidžiamas porą metų – 1975 m. pirmoji komanda buvo įkurta Andižane (Uzbekija).

Stadionai

Lietuvoje yra tik keturi žolės riedulio stadionai: Šiaulių žolės riedulio stadionas (Pumpučių g. 19), Vilniaus Žemynos žolės riedulio stadionas (Čiobiškio g. 16), Kėdainių žolės riedulio stadionas (Mickevičiaus g. 23) ir 2012 m. atidarytas Rudaminos stadionas.

Apie žaidimą

Kiekvienoje komandoje yra po 10 aikštės žaidėjų ir po 1 vartininką. Žaisti galima tik lazdomis varantis kamuoliuką. Vartininkas gali saugoti vartus bet kuria kūno dalimi. Žaidimo tikslas – įmušti kuo daugiau įvarčių į varžovo vartus ir praleisti kuo mažiau įvarčių į savuosius. Rungtynių trukmė: du kėliniai po 2×15 minutes. Tarp jų daroma 15 minučių pertrauka. Jei nugalėtojas per pagrindinį rungtynių laiką neišaiškinamas, yra mušami baudiniai iš 6,4 metrų atstumo tik į vartininko ginamus vartus. Teisėjas nusprendžia, kurie vartai bus naudojami baudiniams mušti, o metant monetą nusprendžiama, kuri komanda muš pirma.

Taktika

Žolės riedulyje, kaip ir futbole, yra naudojamos įvairios žaidėjų išsidėstymo schemos, kurias nustato trenerių štabas.

Pagrindinės žolės riedulininkų pozicijos:

Puolėjai – atakuojantys žaidėjai, kurie, gavę kamuolį iš komandos draugų, stengiasi klaidindami gynėjus bei perduodami kamuolį komandos draugams sukurti progas įvarčiams įmušti arba patys įmušti įvartį. Jų darbas gynyboje – neleisti priešininkų komandai sukurti atakos.

Saugai – aikštės vidurio žaidėjai, kurie turi padėti atakuoti puolėjams ir gintis gynėjams. Saugai gali būti atraminiai (arčiau gynėjų, atlieka daugiau gynybines funkcijas), vidurio (kontroliuoja žaidimą aikštės viduryje) bei atakuojantys (žaidžia po puolėjais ir jiems padeda kurti atakas).

Gynėjai – gynybinio plano žaidėjai, kurių tikslas – neleisti varžovų žaidėjams priartėti prie ginamų vartų. Jei vartininkas išbėga iš vartų (pavyzdžiui, per mažąjį kampinį), tai gynėjas arba du dažniausiai pavaduoja vartininką, tačiau vartus ginti gali tik lazda. Gynėjai dažniausiai dalyvauja atakose tik mažųjų kampinių metu ir, žinoma, kontratakų metu.

Vartininkas – žaidėjas, kurio tikslas – atmušti į vartus skriejantį kamuoliuką. Vartininkas dėvi įvairių kūno dalių apsaugas. Jis vartus gali ginti visomis kūno dalimis bei lazda. Vartininkas yra paskutinė komandos gynybos grandis.

Žaidimo technika bei ypatybės

Aikštė – vieta, kurioje vyksta žaidimas. Aikštės danga yra žolė, tačiau šiuo metu dažniausiai naudojama danga yra dirbtinė, kadangi žaidžiant ant tikros žolės žaidimo kokybei neigiamos įtakos turi nelygumai.

Riesta lazda – skiriamasis žolės riedulio, kaip sporto šakos, bruožas. Ji skirta varytis, perduoti, stabdyti, smūgiuoti ir mesti kamuoliuką. Dešinė lazdos pusė yra apvalaus pjūvio, o kairė – plokščia. Kamuoliuką liesti galima tik plokščia lazdos dalimi, todėl lazdą reikia nuolat sukioti. Jo lietimas apvalaus pjūvio dalimi traktuojamas kaip taisyklių pažeidimas.

Įvartis – jis gali būti pelnomas tik 3 būdais: iš žaidimo, iš mažojo kampinio, iš baudinio. Įvarčiai iš žaidimo gali būti įmušti tik iš „smūgiavimo apskritimo“ – pusės apskritimo ploto prieš varžovų vartus. Įvartis pelnytas po smūgio iš už šios zonos ribų yra neįskaitomas.

Mažieji kampiniai – žaidimo momentas. Mažasis kampinis skiriamas tada, kai priešininkų komandos žaidėjai pažeidžia taisykles smūgiavimo zonoje. Kuomet teisėjas paskiria mažąjį kampinį, žaidimas sustabdomas ir abiejų komandų žaidėjai užima savo vietas: vienas puolėjas su kamuoliuku atsistoja prie galinės aikštės linijos, kiti laukia prie „smūgiavimo apskritimo“ (visi privalo būti už jo ribų). Iki 5 gynėjų (įskaitant vartininką) laukia mažojo kampinio pradžios už galinės linijos. Jie gali būti ir pačiuose vartuose, ir šalia jų. Kiti besiginančios komandos žaidėjai mažojo kampinio pradžios privalo laukti už aikštės centro linijos. Mažasis kampinis prasideda, kai kamuoliukas perduodamas vienam iš prie „smūgiavimo zonos“ linijos laukiančių žaidėjų. Pirmą kartą puolėjai prie kamuoliuko privalo prisiliesti už „smūgiavimo zonos“ ir gali smūgiuoti į vartus tik į ją įžengę. Kai puolančios komandos žaidėjas nuo galinės linijos pasiunčia kamuoliuką savo partneriams, į „smūgiavimo zoną“ gali įbėgti gynėjai ir daryti viską, kad apgintų savo vartus.

Smūgis – žaidimo momentas, kai atitraukus lazdą nuo kamuoliuko ja užsimojama ir smūgiuojamas kamuoliukas. Žolės riedulininkų smūgiai skirstomi į 2 kategorijas, angliškai vadinamas „hit“ ir „flick“ arba „scoop“. Po mažojo kampinio smūgiuoti į vartus galima tik 460 milimetrų aukštyje. Ar viskas buvo pagal taisykles, galima nesunkiai nustatyti pagal garsą, nes būtent tokio aukščio lenta yra įrengta už vartų. Atsimušus į ją kamuoliukui, pasigirsta specifinis garsas. Bandant pelnyti įvartį kitais būdais, kamuoliukas lazda į vartus ne smūgiuojamas, o metamas.

Baudinys – vieno žaidėjo smūgis iš 6,4 metrų atstumo į tik vartininko ginamus vartus. Visi kiti komandų nariai privalo pasitraukti už 23 metrų apskritimo ribos. Tokie smūgiai dažniausiai yra skiriami už grubų gynėjų žaidimą „smūgiavimo zonoje“ prie savo vartų. Baudinių metu rungtynių laikas yra sustabdomas.

Teisėjavimas ir sankcijos

Įspėjimas (žalia kortelė) – žaidėjas gauna įspėjimą, jeigu jis nuolatos pažeidžia taisykles arba jas pažeidžia grubiai, neklauso teisėjo sprendimų, delsia pradėti žaidimą, ginčijasi arba elgiasi nesportiškai.

Įspėjimas ir pašalinimas (geltona kortelė) – žaidėjas įspėjamas ir pašalinamas 5 minutėms už tokias pačias nuobaudas.

Pašalinimas iki rungtynių pabaigos (raudona kortelė) – žaidėjas šalinamas iš aikštės iki rungtynių pabaigos, jeigu jis padaro rimtą pražangą, žaidžia labai grubiai, naudoja įžeidžiančius žodžius.

Literatūra

Pirmieji ir pirmosios: Lietuvos moterų žolės rieduliui – 30 (sud. Feliksas Paškauskas). – Vilnius: F. Paškauskas, 2007. – 152 p. – ISBN 978-9955-726-86-9