Šv. Ambraziejus (lot. Ambrosius; apie 340 m. – 397 m.) – Milano arkivyskupas, Bažnyčios Tėvas ir Mokytojas, teologas, poetas, vienas įtakingiausių IV a. Krikščionių Bažnyčios veikėjų.
370–374 m. buvo Romos vietininkas Ligūrijoje ir Emilijoje gubernatorius, vėliau tapo Milano vyskupu. Nemžos dalies bažnytinių giesmių, reformuotos krikščioniškos bažnytinės muzikos autorius. Gynė Krikščionių Bažnyčią nuo pasaulietinės valdžios kišimosi, siekė, kad Bažnyčia spręstų politinius klausimus. Blogį aiškino kaip gėrio trūkumą.[1] 390 m. už dalyvavimą Tesalonikų žudynėse ekskomunikavo imperatorių Teodosijų I Didįjį.[1] Veikale Hexaemeron išaukštino nekaltybės idealą, sukūrimo paslaptį.[1] Arijonizmo ir pagonybės priešininkas. Yra paskelbęs, kad žydai nebėra „bažnyčios dalis“ ir reikia, kad „Dievas juos nuteistų“.[2] Padarė reikšmingą įtaką šv. Augustinui, paskatindamas atsiversti į krikščionybę.
Kartu su šv. Augustinu, šv. Grigaliumi, šv. Jeronimu laikomas vienu iš keturių didžiųjų Bažnyčios mokytoju. Šv. Ambraziejui priskiriamą bažnytinį himną Te Deum laudamus 1549 m. į lietuvių kalbą išvertė Martynas Mažvydas.[1]
Laikomas šventuoju Romos katalikų, Stačiatikių, Nikėjos tradicijos stačiatikių, Anglikonų ir Liuteronų Bažnyčiose.
Šaltiniai
.jpg)
.svg)