Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia – evangelikų liuteronų bažnyčia, įsikūrusi Šilutės centre, Lietuvininkų g. 21. Bažnyčios bokšto aukštis siekia 50 m, o bokšto laikrodis – didžiausias Lietuvoje: jo ciferblato skersmuo 2,5 m, didžioji rodyklė 1,10 m, mažoji – 0,80 m ilgio.[2][3]
Bažnyčios ir parapijos istorija
Bažnyčios išorė
Šilokarčemos parapija susikūrė iš Verdainės parapijos,[4] nes miestas plėtėsi labai intensyviai. 1910 m. buvę kaimai Verdainė, Žibai ir Cintjoniškiai prisijungė prie Šilokarčemos (ji išaugo į Šilutės miestą), kuri tada turėjo daugiau kaip 3000 gyventojų.[5] Tada iškilo būtinybė statyti atskirą bažnyčią. Vienas svarbiausių parapijos kūrimo iniciatorių buvo Hugo Šojus. 1910 m. Hugo Šojus kreipėsi į Rytų Prūsijos evangelikų konsistoriją, kad atsiskirtų nuo Verdainės parapijos ir sukurtų atskirą parapiją. Reikalavimą kurti atskirą parapiją jis nusiuntė net pačiam Vokietijos kaizeriui Vilhelmui II. Kaip argumentas buvo nurodyta, kad Šilokarčemoje veikia paštas, telegrafas, teismas, dirba gydytojas, yra vaistinė, aukštesnioji berniukų mokykla, viešbutis ir muitinė. Sklypą bažnyčiai statyti nemokamai skyrė Hugo Šojus. 1913 m. parapija įkurta[6] ir padėtas bažnyčios kertinis akmuo. Parapijai priskirti Šilokarčemos, Žibų gyventojai, taip pat artimiausių kaimų – Aukštumalų, Barzdūnų, Lapolių, Rupkalvių, Šlažų, Šyšgirių, Traksėdžių, Bismarko kolonijos bei Šilokarčemos dvaro – viensėdijų gyventojai. Bet tada buvo pastatyta tik klebonija, nes Pirmasis pasaulinis karas statybas nutraukė.
Lubų freska
1923 m. įvykus sukilimui ir Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, buvo vėl pradėta planuoti bažnyčios statybas. 1924 m. prasidėjo bažnyčios statymo darbai. Vietiniai evangelikai liuteronai pagalbos kreipėsi į Prūsijos karalystės bendruomenes. Bažnyčios statybai aukojo įvairios organizacijos: Šalies bažnyčios fondas (vok.Fonds der Landeskirche), Vokietijos imperijos Žemės ūkio ministerija, Jubiliejinių aukų fondas, Vokietijos imperijos vyriausybė ir kt. Bažnyčios statybos fondą sudarė maždaug 200 000 markių. Kol nebuvo pastayta nauja evangelikų liuteronų bažnyčia vietos evangelikai lankė Liepų gatvėje įsikūrusią Krikščionių bendruomenės koplyčią.
1926 m. vasaros pabaigoje bažnyčia buvo pastatyta, o pašventinimo iškilmės organizuotos Martyno Liuterio gimimo dieną – lapkričio 10 d. Į bažnyčios atidarymą atvyko Vokietijos Vyriausiosios bažnyčios tarybos (vok.Oberkirchenrat –Vokietijos imperijos evangelikų liuteronų bažnyčios aukščiausioji institucija) viceprezidentas D. Conradas, Klaipėdos krašto generalinis superintendentas F. Gregoras, apskričių vyskupai, kunigai, svečių iš kitur bei daugybė parapijiečių. Giedant giesmę pirmiausia į naująją bažnyčią buvo įnešamos vokiška ir lietuviška Biblijos.
Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, Šilokarčemos parapiją sudarė maždaug 5 500 žmonių. 1944 m. rugpjūčio 24 d. užregistruotos paskutinės bažnytinės laidotuvės, rugsėjo 24 d. – paskutinė santuoka. Tų pačių metų spalio 9 d. po Šilokarčemą jau važinėjosi sovietų tankai. Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia nenukentėjo ir net nebuvo apiplėšta. Pokarinė Šilutės evangelikų liuteronų bendruomenė oficialiai įregistruota 1948 m. rugpjūčio 27 d., o teisė naudotis bažnyčios pastatu suteikta 1949 m. kovo 23 d.
Didžioji Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios metrikų dalis yra išsilaikiusi ir yra saugomi Evangelikų liuteronų bažnyčios centriniame archyve Berlyne:[10]
Bažnyčios architektas Kurtas Gutknechtas (vok.Curt Gutknecht),[12] stilius neogotikinis. Šiam stiliui būdinga griežta, plokštuminė kompozicija ir saikingos, modernizuotos neogotikos formos. Išsiskiria kvadratinis 50 m aukščio bokštas su smailiais trikampiais skydais, aukšta aštuoniakampe smaile ir mažomis smailiukėmis kampuose. Bokšto viršūnė – pati puošniausia pastato dalis, o bokšto laikrodis – didžiausias Lietuvoje: jo ciferblato skersmuo 2,5 m, didžioji rodyklė 1,10 m, mažoji – 0,80 m ilgio.[13] Trys bažnyčios varpai nulieti Tiuringijos liejykloje, didžiausias iš jų sveria 1300 kg, vidurinis 620 kg ir mažasis 350 kg.
Bažnyčios vidus
Bažnyčios freska
Vitražą virš pagrindinio įėjimo durų padarė Karaliaučiuje stiklo dailininkas Emilis Krugeris (vok.Emil Kruger). Vargonus pagamino Elbingo vargonų firma „Wittek“. Pagrindinės navos lubos gaubtais skliautais, palaikomos 8 kolonų, kurios laiko ir šalutinių navų antruosius aukštus. Pusrutulinėje gaubtoje apsidėje stovi ąžuolinis altorius, sakykla ir krikštykla.
Vargonai buvo pagaminti bažnyčios statybos metais. Tai buvo vienas iš paskutiniųjų vargonų gamintojo Eduardo Viteko (vok.Eduard Wittek 1857–1927 m.) iš Elbingo (dab. Lenkija) gaminys. Jis vargonų dirbtuves prieš tai perėmė iš Augusto Terleckio (August Terletzki).
Vargonuose[16] įmontuota pneumatinė traktūra, kuri gali būti paleista automatiškai. 2002 m. vargonai nebeveikė ir jais nebuvo įmanoma groti. Tais pačiais metai juos buvo bandoma remontuoti, bet 2003 m. vargonai buvo užlieti ir taip visai peršlapo oro pūtimo sistema. Tais pačiais metai jie buvo vėl remontuojami, bet nevisiškai sutvarkyti.[17]
Šiuo metu vargonai nepilnai funkciuonuoja ir yra naudojami tik mišių metu.[18] Generalinė restauracija kol kas nenumatyta.
Kunigai
Vokiškas užrašas „Das Wort sie sollen lassen stahn” ('Jie žodį mums palikti turi')
↑Christa Stache, Berichtigungen und Ergänzungen zum Verzeichnis der Kirchenbücher im Evangelischen Zentralarchiv in Berlin, Teil I: Die östlichen kirchenprovinzen der Evangelischen Kirche der Union, Berlin (1992³) 2001 (Stand: 1. Oktober 2001)
