Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos santykiai – politiniai, diplomatiniai, kariniai, ekonominiai ir kultūriniai Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos ryšiai po Korėjos padalijimo iki šių dienų.

Po Japonijos pasidavimo Antrajame Pasauliniame kare 1945 m. rugpjūčio 15 d., laimėjusios šalys turėjo nuspręsti tolimesnę Korėjos padėtį. Pagal 1943 m. gruodžio 1 d. Kairo deklaraciją, Korėja turėjo tapti nepriklausoma, tačiau tai turėjo būti daroma palaipsniui, su kitų šalių priežiūra. Jomis tapo JAV ir Sovietų Sąjunga, pasidalinusios Korėją nuo 38 lygiagretės atitinkamai į pietinę ir šiaurinę dalis. Rugpjūčio 24 d. sovietai įžengė į Pchenjaną ir įsteigė savo karinę valdžią, o po poros savaičių, rugsėjo 8 d., amerikiečiai įkūrė Jungtinių Valstijų karinę valdžią Seule. Nors šalyje vyko aktyvios diskusijos, kokia turėtų būti Korėja po nepriklausomybės atgavimo (kapitalistinė, korporatyvistinė, socialistinė ar komunistinė), veikiamos prasidedančio Šaltojo karo, abi pusės siekė, kad būsima valstybė atitiktų jų globalius strateginius tikslus, ir palaikė joms palankias šalies politines jėgas. Dėl to su Sovietų Sąjungos pagalba šiaurėje įsitvirtino stalinistinis-komunistinis vienpartinis režimas su Kim Ir Senu priešakyje, o pietuose – JAV palaikoma demokratinė santvarka, kurioje vyravo konservatyvūs dešinieji. Tokiu būdu iš pat pradžių tarp abiejų valstybių buvo įtvirtintas ideologinis nesutarimas ir formuojami skirtingi raidos modeliai.

Nors 1947 m. vyko derybos dėl abiejų Korėjų suvienijimo, jos nebuvo sėkmingos ir kiekvienoje pusėje vyko savarankiškų valstybių kūrimas. 1948 m. liepos 17 d. pietinėje dalyje įsigaliojo naujoji konstitucija ir rugpjūčio 15 d. buvo oficialiai įkurta Korėjos Respublika. Šiaurinėje dalyje konstitucija įsigaliojo rugsėjo 9 d. ir tą pačią dieną buvo paskelbtas Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos įkūrimas.

1948–1950 m. tarp Šiaurės ir Pietų vis stiprėjo konfrontacija, pasireikšdavusi tiek per retoriką, tiek ir per nedidelius konfliktus pasienyje. Sulaukusi Tarybų Sąjungos ir Kinijos palaikymo, 1950 m. birželio 25 d. Šiaurės Korėjos kariuomenė pradėjo Korėjos karą puldama Pietų Korėją ir greitai užimdama beveik visą pusiasalį. Tačiau JTO Saugumo Tarybos sprendimu tarptautinės pajėgos (daugiausia JAV) sustabdė puolimą ir priartėjo prie Kinijos sienos. Į karą įsitraukus Kinijos armijai ir (neoficialiai) dalyvaujant TSRS instruktoriams, padėtis stabilizavosi. 1953 m. liepos 27 d. buvo pasirašytos paliaubos, Šiaurės ir Pietų teritorijos išliko tokios pačios, kaip ir prieš karą.

Pak Čionghy valdymo laikotarpiu buvo pradėtas ryšių su Šiaurės Korėja atnaujinimas. 1972 m. liepos 4 d. po slaptų derybų pasirašytas abiejų valstybių komunikatas, skelbęs dialogą susivienijimo klausimu, tačiau padėtis pusiasalyje liko įtempta, nepaisant keleto aukšto lygio susitikimų. 1973 m. derybos sužlugo, Šiaurei reikalaujant Pietuose įvykdyti žymias politines permainas. 1974 m. atrasti slapti tuneliai po demilitarizuota zona tik pablogino santykius, sustiprėjo tarpusavio nepasitikėjimas.

1983 m. spalio 9 d. Šiaurės Korėjos spectarnyboms Jangone (Birma (dabar Mianmaras)) surengus išpuolį prieš prezidento Čion Duhano vadovaujamą Pietų Korėjos vyriausybinę delegaciją žuvo 17 delegacijos narių, įskaitant keturis ministerijų vadovus. Nepaisant šio įvykio, 1984 m. sausį Vašingtone buvo pradėtos trišalės Šiaurės, Pietų ir JAV derybos. Pagrindiniu klausimu tapo JAV ir Šiaurės Korėjos taikos sutartis, tačiau nepavykus susitarti dėl jos sąlygų, derybos kovo mėnesį žlugo. Iš jų pasitraukus Amerikai, dialogas tarp Šiaurės ir Pietų tęsėsi, buvo aptariami humanitariniai, ekonominiai, sporto klausimai. 1985-tieji žymėjo glaudžiausio bendradarbiavimo laikotarpį, kuomet šalys leido susitikti per karą išskirtoms šeimoms, vyko kultūriniai mainai. Spalio mėnesį Pietų pusė pasiūlė Korėjos viršūnių susitikimo idėją, tačiau Šiaurei reikalaujant atšaukti Pietų Korėjos ir JAV kasmetines karines pratybas, derybos vėl pasiekė aklavietę.

Artėjanti 1988 m. Seulo olimpinėms žaidynėms, Šiaurės Korėja įvairiais būdais stengėsi paveikti jų organizavimą. Siekiant sukelti sumaištį, 1987 m. lapkričio 29 d. jos agentai susprogdino Pietų Korėjos keleivinį lėktuvą virš Indijos vandenyno, žuvo 115 žmonių. Pietų Korėja galiausiai inicijavo slaptas derybas su Šiaure, kuriose pastaroji pasižadėjo nevykdyti išpuolių per olimpines žaidynes, jeigu Pietūs suteiks milijardo JAV dolerių vertės ekonominę pagalbą.

Po Kim Ir Seno mirties 1994 m., Šiaurės Korėjos vadovu tapo jo sūnus Kim Čen Iras. Jau pirmieji jo valdymo metai parodė, kad nesiekiama jokių žymesnių reformų santykiuose su Pietų Korėja.

Pradedant 1993 m. svarbiu klausimu abiejų valstybių santykiuose tapo branduolinės Šiaurės Korėjos ambicijos. Tais metais šalis neįsileido TATENA inspektorių ir pagrasino pasitrauksianti iš Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties, kurią ji buvo pasirašiusi 1985 m. 1993 m. gruodį CŽV paskelbė, kad Šiaurės Korėja tikriausiai turi bent vieną branduolinį užtaisą. Situaciją ėmėsi spręsti JAV, buvo pasirašyti susitarimai, jog Šiaurės Korėja atsisakys sodrinimo technologijų.

Siekdama mobilizuoti gyventojų paramą, 1996 m. balandį Šiaurės Korėjos vadovybė paskelbė nebesilaikysianti 1953 m. paliaubų ir pasiuntė karinius dalinius į demilitarizuotą zoną. Krizė buvo sureguliuota po ilgų derybų, kuriose dalyvavo JAV ir Kinija.

1998 m. naujai išrinktas Pietų Korėjos prezidentas Kim Dedžiunas inicijavo naujos bendravimo su Šiaurės Korėja strategijos kūrimą. Ji buvo pavadinta Saulės Šviesos politika ir rėmėsi bendradarbiavimo skatinimu. Tų pačių metų balandį abi šalys atnaujino derybas Pekine. Šiaurė siekė išsiderėti 200 000 tonų trąšų, tačiau nesutiko su Pietų pasiūlymu, kad už pagalbą maistu būtų surengtas išskirtų šeimų susitikimas. Derybos baigėsi neradus sutarimo. 1999 m. birželį jos buvo atnaujintos, tačiau nutrūko kai to paties mėnesio 15 d. įvyko abiejų valstybių jūrų pajėgų konfliktas.^[1]

2000 m. balandį įvyko santykių atšilimas ir buvo susitarta dėl abiejų pusių lyderių susitikimo. Birželį Kim Dedžiunas nuvyko į Pchenjaną ir pasirašė penkių punktų susitarimą, apimantį karinės įtampos mažinimą, taikos stiprinimą, išskirtų šeimų susitikimą ir ekonominių, socialinių bei kultūrinių ryšių plėtrą. Tuo pat metu įvyko ir išskirtų šeimų susitikimas. Tolimesnės derybos buvo lėtos, tačiau iki metų galo buvo susitarta dėl konkrečių humanitarinių ir saugumo klausimų. Tarp jų buvo sprendimas atnaujinti ir pradėti naudoti abi šalis jungiančias geležinkelio linijas, tęsti išskirtų šeimų susitikimus; 2001 m. surengti Kim Čen Iro vizitą į Seulą. Praktikoje daugelis šių ir kitų susitarimų buvo prastai įgyvendinami, Kim Čen Iro vizitas bei šeimų susitikimai taip ir neįvyko. 2001 m. santykiai vėl suprastėjo ir aktyvesnės derybos buvo atnaujintos 2002-taisiais. Tuometinis ministrų lygio susitikimas buvo nukreiptas į ekonominių ryšių stiprinimą, tačiau jas nutraukė žinia apie Šiaurės vykdomą atominę programą ir galimai kuriamą atominį ginklą.^[2]

Šiaurės vykdoma atominė programa greitai atšaldė dvišalius santykius. 2003 m. sausio 10 d. šalis pasitraukė iš Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties ir 2005 m. vasario 10 d. pasiskelbė turinti branduolinį ginklą. Siekiant išspręsti šią problemą, 2003 rugpjūtį buvo pradėtos Šešiašalės derybos, kuriose dalyvavo JAV, Rusija, Kinija, Japonija, Šiaurės ir Pietų Korėja. 2007 m. Šiaurės Korėja pasižadėjo uždaryti visas branduolines jėgaines mainais už ekonominę pagalbą, tačiau sulaukusi JT Saugumo Tarybos pasmerkimo dėl 2009 m. balandžio 5 d. įvykusio satelito paleidimo, iš derybų pasitraukė ir paskelbė apie branduolinės programos atnaujinimą. 2006 m. spalio 9 d. ir 2009 m. gegužės 25 d. šalis įvykdė branduolinio ginklo bandymus.

Po Kim Dedžiuno prezidentavęs No Mu Hionas nesiėmė itin aktyvių veiksmų suartinti abi valstybės, tačiau, nepaisant visų dvišalių nesutarimų, išlaikė jau buvusius susitarimus.

2008 m. kovą, į valdžią Pietų Korėjoje atėjus griežtesnės politikos Šiaurės atžvilgiu šalininkui I Mjongbakui, buvo paskelbta, kad ekonominis bendradarbiavimas per Kesongo regioną vyks tik tada, kai bus išspręstas branduolinių ginklų klausimas. 2009-taisiais įvykus dar vienam Šiaurės Korėjos branduoliniam bandymui, santykiai dar labiau pablogėjo. Prie to prisidėjo ir įtarimai, jog Šiaurė 2010 m. kovą Geltonojoje jūroje nuskandino Pietų Korėjos karinį laivą Čonan (천안), dėl ko žuvo 46 įgulos nariai, o lapkritį įvyko Jonpjongo apšaudymas, kurį pradėjo šiaurinė pusė. Tą patį mėnesį Saulės Šviesos politika buvo galiausiai įvardinta kaip neefektyvi ir paskelbta apie jos pabaigą.^[3]

Po Jopjongo apšaudymo tarp Šiaurės ir Pietų kelis mėnesius išliko viena įtempčiausių padėčių nuo Korėjos karo laikų, tačiau 2011 m. sausį buvo pradėta kalbėtis apie aukšto lygio karines derybas ir dialogo tarp valstybių atnaujinimą.^[4]

Pagrindinis straipsnis – Abiejų Korėjų aukščiausio lygio susitikimai.

Šiaurės ir Pietų Korėjos lyderių susitikimai yra reti. Pirmasis jų įvyko 2000 metų vasarą, praėjus daugiau nei pusei amžiaus po valstybių įkūrimo. Vėliau sekė santykių atšalimas ir antrasis susitikimas įvyko 2007 m. rudenį, o dar po vieno įtempto periodo susitikimai pradėti atnaujinti 2018 m. Ligi šiol tik Pietų Korėjos prezidentai yra lankęsi Šiaurės Korėjos sostinėje Pchenjane, o Šiaurės Korėjos lyderis yra tik peržengęs į Pietų Korėjos pusę demilitarizuotoje zonoje.