Ženevos Protokolas

Šalys, Ženevos protokolą:
  priėmusios pilnai;
  priėmusios su išlygomis, kurias vėliau atšaukė;
  priėmusios su išlygomis;
  priėmusios su išlygomis, ribojančiomis protokolo nuostatų taikymą;
  nepriėmusios.

Ženevos Protokolas (pilnas pavadinimas Protokolas dėl troškinamųjų, nuodingųjų ir kitokių dujų panaudojimo kare ir bakteriologinių karo metodų uždraudimo) – tarptautinė sutartis, kuria draudžiamas (su tam tikrom išimtim) cheminio ir biologinio ginklo naudojimas. Protokolas buvo pasirašytas 1925 m. birželio 17 d. tarp 38 valstybių ir įsigaliojo nuo 1928 m. vasario 8 d.[1] Vėliau prie protokolo prisijungė kitos šalys, 2013 m. duomenimis jį yra ratifikavusios 138.[2]

Istorija

Ženevos Protokolas buvo ilgai besitęsusių bandymų uždrausti cheminį ir biologinį ginklą atomazga. Pirmosios diskusijos apie tai prasidėjo dar 1899 metais Hagos taikos konferencijoje. Jos metu, reaguojant į karinių technologijų vystymąsi, buvo diskutuojama apie tokių karinių praktikų, kaip sviedinių mėtymo iš oro balionų, išsiplečiančių kulkų ir sviedinių, kuriais paskleidžiamos nuodingos dujos, uždraudimą, tačiau bendro sutarimo nebuvo prieita.

Iš naujo šią temą aptarti paskatino cheminio ginklo naudojimas I pasauliniame kare. JAV inicijavo cheminio ginklo draudimą Vašingtono konferencijos metu 1922 m. ir sulaukė pritarimo, tačiau sutartys taip ir neįsigaliojo. Iš naujo tas pat klausimas, taip pat JAV iniciatyva, buvo iškeltas 1925 m. Tautų Lygos organizuotoje konferencijoje, skirtoje aptarti tarptautinę prekybą ginklais. Pritarus kitoms didžiosioms valstybėms, buvo priimtas Ženevos Protokolas.[3]

Įgyvendinimas

Nors Ženevos Protokolas buvo palyginti progresyvus, nes uždraudė tiek cheminį, tiek biologinį (bakteriologinį) ginklą, jo įgyvendinimas dėl įtrauktų reikalavimų ir išimčių nebuvo efektyvus. Protokolas nedraudė tokių ginklų gamybos, vystymo, saugojimo, o kai kurios valstybės pasiliko ir išimtį juo prekiauti. Protokolas taip pat nedraudė cheminio ir biologinio ginklo naudojimo savo valstybės ribose prieš civilius gyventojus, prieš protokolo nepasirašiusias valstybes bei atsakomuosiuose veiksmuose, jeigu kita šalis tokį ginklą panaudojo pirma. Be to, kai kurios protokolą pasirašiusios šalys delsė jį ratifikuoti ir prisiimti įsipareigojimus. Pavyzdžiui, JAV ratifikavo 1975 m., o Japonija – 1970 m.[4]

Priėmus Cheminių ginklų konvenciją, Ženevos protokolas išlieka galiojantis, tačiau jo reikšmė yra sumenkus.

Šaltiniai

  1. ↑ Eric Croddy. Weapons of Mass Destruction: An Encyclopedia of Worldwide Policy, Technology and History. ABC-CLIO, 2004, p. 140
  2. ↑ Protocol for the Prohibition of the Use in War of Asphyxiating, Poisonous or Other Gases, and of Bacteriological Methods of Warfare Archyvuota kopija 2019-05-21 iš Wayback Machine projekto., UNODA
  3. ↑ Eric Croddy. Weapons of Mass Destruction: An Encyclopedia of Worldwide Policy, Technology and History. ABC-CLIO, 2004, p. 140-2
  4. ↑ Eric Croddy. Weapons of Mass Destruction: An Encyclopedia of Worldwide Policy, Technology and History. ABC-CLIO, 2004, p. 142

Nuorodos