Žemaičių kultūros draugija (ŽKD) – masiškiausia žemaičių visuomeninė kultūros organizacija, veikianti visoje Lietuvoje; centras Žemaitijos sostinėje Telšiuose, „Alkos“ muziejuje.

1987 m. įvyko pirmoji Varnių konferencija, skirta Biržulio ežero baseino tyrinėjimo dešimtmečiui. Joje konferencijoje pirmą kartą viešai buvo išsakyta mintis, kad reikėtų burtis į Žemaičių kultūros draugiją. Šią idėją konferencijoje kėlė Vaclovas Vaivada ir istorikas Antanas Kulakauskas. 1988 m. lapkričio 27 dieną Telšiuose, „Alkos“ muziejuje, susirinko 46 Žemaitijos krašto kultūriniu palikimu, jos dabartimi ir ateitimi susirūpinę žemaičiai. Buvo įkurta Žemaičių kultūros draugija. Jos pirmininku išrinktas Stasys Kasparavičius.

Svarbiausias Žemaičių kultūros draugijos tikslas – kelti Žemaitijos gyventojų kultūrą, istorinę savimonę, stiprinti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vienas iš svarbiausių to laikotarpio masinių renginių, turėjusių didelį atgarsį visuomenėje ir suvienijusių žemaičius bendriems Atgimimo darbams buvo Rainių tragedijos 48-ųjų metinių minėjimas, įvykęs 1989 m. birželio 24 d. 1991 m. vasarą greta Rainių žudynių vietos už visuomenės paaukotas lėšas draugijos rūpesčiu pagal arch. Algirdo Žebrausko projektą (pagal 1942m. Jono Virako eskizua) ir jam vadovaujant visam statybos procesui pastatyta Rainių koplyčia-paminklas, sutvarkytas Rainių miškelis.

Draugija rūpinasi Žemaitijos simbolikos atkūrimu, krašto istorijos tyrinėjimais, etnografija, literatūra, spauda, Žemaitijos šviesuolių atminimo įamžinimu. Per trumpą laiką ŽKD skyriai, bendrijos įsikūrė beveik visuose Žemaitijos rajonuose ir didesniuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Panevėžyje. 1994–1997 m. draugijos veikla apėmė toliau nuo Žemaitijos gyvenančius žemaičius: įsisteigė nauji ŽKD skyriai Vilkaviškyje, Rietave, Druskininkuose, Biržuose, Panevėžyje, Joniškyje. 1999 m. nauji draugijos skyriai įsikūrė Tauragėje, Prienuose, Švėkšnoje, Pabradėje. Draugijos I suvažiavimas įvyko 1991 m. gegužės 25 d.

Nuo 1991 m. Palangoje buvo leidžiamas pirmasis žemaitiškas laikraštis „A mon sakaa?” (redaktorė Danutė Mukienė). Žemaitiški skyreliai, atskiri puslapiai žemaičių kalba buvo spausdinami daugelio Žemaitijos rajonų ir miestų laikraščiuose. Klaipėdoje „Žemaičių alkieriaus” vadovė Janina Zvonkuvienė ėmėsi organizuoti žemaitiškas televizijos laidas. 1993 m. rudenį išleistas pirmasis žemaitiškas žurnalas „Žemaitija”, kuris nuo antrojo numerio vadinasi „Žemaičių žemė”, kuris pakeitė „A mon sakaa?”. 1995 m. redakcija persikėlė į Vilnių. Žurnalo redakcijoje įsikūrė ŽKD Informacinis kultūros centras, jo bazėje 1996 m. pabaigoje susibūrė Akademinio žemaičių jaunimo korporacija „Samogitia”.

1990 m. draugijos rūpesčiu buvo statoma Rainių koplyčia. 1994 m. liepos 21 d. Lietuvos Heraldikos komisija patvirtino Žemaitijos herbą ir vėliavą. 1994 m. vasarą Plungėje, Oginskių rūmuose, atidarytas Žemaičių dailės muziejus. 1993–1997 m. draugija daugiausia rūpinosi Varnių architektūros ir kultūros paminklų atstatymo darbais. Užbaigtas atstatyti Varnių kunigų seminarijos pastatas, sukurtas paminklo Žemaičių vyskupui M. Giedraičiui ir kanauninkui M. Daukšai projektas (skulpt. Arūnas Sakalauskas), 1995 m. rudenį padėtas paminklo kertinis akmuo, pradėtos rinkti aukos paminklo statybai.^[1]