Žaliasis vandenilis

Žaliasis vandenilis – vandenilis, gaminamas vandens elektrolizės būdu, naudojant atsinaujinančių energijos šaltinių (pvz., saulės, vėjo) pagamintą elektros energiją. Šio proceso metu visiškai nesusidaro anglies dioksido emisijų, todėl žaliasis vandenilis laikomas svarbia energijos nešiklio forma, prisidedančia prie klimato kaitos mažinimo ir perėjimo prie tvarios energetikos.[1]

Žaliasis vandenilis yra svarbi dalis vandenilio ekonomikoje, kuri siekia pereiti nuo iškastinio kuro prie tvarių ir švarių energijos šaltinių.

Gamybos procesas

Žaliasis vandenilis gaminamas vandens elektrolizės būdu, kai elektros energija naudojama vandeniliui atskirti nuo deguonies. Jei elektros energija gaunama iš atsinaujinančių šaltinių, procesas yra visiškai be anglies dioksido emisijų. 2024 m. žaliasis vandenilis sudaro tik apie 1 % visos pasaulio vandenilio ekonomikos, tačiau tikimasi, kad ši dalis žymiai išaugs artimiausiais dešimtmečiais.[2]

Panaudojimas

Žaliasis vandenilis plačiai pritaikomas trijuose pagrindiniuose sektoriuose. Chemijos pramonėje jis naudojamas kaip pagrindinė žaliava amoniako, trąšų ir metanolio gamyboje. Be to, žaliasis vandenilis gali pakeisti iškastinį kurą plieno gamyboje, kur šiuo metu išmetama daug anglies dioksido.

Transporto sektoriuje žaliasis vandenilis tampa svarbia alternatyva kuro elementų varomoms transporto priemonėms, tokioms kaip sunkvežimiai, autobusai ir traukiniai. Šis sprendimas ypač tinkamas tose srityse, kur elektrifikacija yra sudėtinga arba neefektyvi. Europoje iki 2030 m. planuojama įrengti bent 2000 vandenilio degalinių, kad būtų patenkintas šio kuro poreikis.[3]

Energijos sektoriuje žaliasis vandenilis naudojamas kaip priemonė perteklinės atsinaujinančių šaltinių energijos saugojimui. Pagaminta energija elektrolizės būdu paverčiama į vandenilį, kuris vėliau gali būti naudojamas elektros generavimui arba šildymui.[4]

Privalumai ir iššūkiai

Remiantis Tarptautinės energetikos agentūros (IEA) duomenimis, žaliojo vandenilio naudojimas galėtų sumažinti iki 830 milijonų tonų anglies dioksido emisijų kasmet, kurios 2024 m. susidaro gaminant vandenilį iš iškastinio kuro.[5] Europos Sąjungoje planuojama, kad iki 2030 m. žaliojo vandenilio gamybos pajėgumai pasieks 40 GW, o tai leis pagaminti apie 10 mln. tonų vandenilio per metus.[6]

Nepaisant šio potencialo, iššūkiai lieka reikšmingi. Vienas didžiausių iššūkių yra kaina – žaliojo vandenilio gamyba kainuoja nuo 3 iki 6 JAV dolerių už kilogramą, o vandenilio iš gamtinių dujų – 1–2 JAV dolerius.[7] Be to, infrastruktūros trūkumas yra reikšminga kliūtis: Europoje 2024 m. veikia mažiau nei 200 vandenilio degalinių, o jų poreikis auga.[8]

Situacija Lietuvoje

Lietuvoje žaliasis vandenilis tampa vis svarbesne nacionalinės energetikos politikos dalimi. 2024 m. patvirtintos „Vandenilio plėtros Lietuvoje 2024–2050 m. gairės“ numato, kad iki 2050 m. Lietuva sieks tapti viena iš lyderių Baltijos regione, gaminant ir eksportuojant žaliąjį vandenilį, taip pat panaudojant jį savo klimato kaitos valdymo tikslams įgyvendinti transporto, pramonės ir energetikos sektoriuose.[9]

Šios gairės išskiria du etapus: iki 2030 m. planuojama sukurti žaliojo vandenilio ekosistemą ir infrastruktūrą Lietuvoje, o iki 2050 m. – plėtoti vandenilio sektorių, siekiant energetinės nepriklausomybės ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo įsipareigojimų.[10]

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija taip pat įgyvendina žaliojo vandenilio gamybos projektą. Planuojama įrengti 2 MW galios elektrolizerį, kuris per metus galės pagaminti iki 127 tonų žaliojo vandenilio. Be to, numatoma statyti stacionarias ir mobilias pildymo stoteles, kurios aprūpins laivus, transporto priemones ir viešąjį transportą.[11] Šis projektas yra pirmasis tokio pobūdžio Baltijos šalyse ir vykdomas kartu su LTG grupės įmonėmis.[12]

Nuorodos

  1. ↑ „The Future of Hydrogen“. International Energy Agency (IEA). Nuoroda tikrinta 2024-12-30.
  2. ↑ „Hydrogen Production: Electrolysis“. U.S. Department of Energy. Nuoroda tikrinta 2024-12-30.
  3. ↑ „Hydrogen Refuelling Stations Worldwide“. H2 Stations. Nuoroda tikrinta 2024-12-30.
  4. ↑ „The Role of Low-Carbon Hydrogen in the Clean Energy Transition“. International Energy Agency (IEA). Nuoroda tikrinta 2024-12-30.
  5. ↑ „The Future of Hydrogen“. International Energy Agency (IEA). Nuoroda tikrinta 2024-12-30.
  6. ↑ „European Clean Hydrogen Alliance“. European Commission. Nuoroda tikrinta 2024-12-30.
  7. ↑ „Reducing the Cost of Hydrogen Production“. U.S. Department of Energy. Nuoroda tikrinta 2024-12-30.
  8. ↑ „Hydrogen Refuelling Stations Worldwide“. H2 Stations. Nuoroda tikrinta 2024-12-30.
  9. ↑ „Vandenilio plėtros Lietuvoje gairėms – žalia šviesa“. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija. Nuoroda tikrinta 2024-12-30.
  10. ↑ „Vandenilio plėtros Lietuvoje 2024–2050 m. gairės“ (PDF). Lietuvos Respublikos energetikos ministerija. Nuoroda tikrinta 2024-12-30.
  11. ↑ „Žaliasis uostas: vandenilio gamyba ir pildymo stotelės“. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija. Nuoroda tikrinta 2024-12-30.
  12. ↑ „Uosto direkcija ir „LTG grupė“ pasirašė susitarimą dėl vandenilio“. Atvira Klaipėda. Nuoroda tikrinta 2024-12-30.