studentus, vaistininkus, netekusius tėvų, patyrusius nugaros traumas ar nugaros skausmus, kenčiančius galvos skausmus ir migreną, kovojančius su netyrumo pagundomis ir siekiančius širdies tyrumo
Gema Galgani gimė 1878 m. kovo 12 d. Kamiljano kaime, Kapanorio provincijos miestelyje. Gema buvo penkta iš aštuonių vaikų ir pirmoji duktė; jos tėvas Enrikas Galganis buvo pasiturintis vaistininkas.[3]
Netrukus po jos gimimo šeima persikėlė į šiaurę iš Kamiljano į naujus didelius namus Lukos mieste Toskanoje, kad būtų lengviau vaikams siekti išsilavinimo[4]. Motinai Aurelijai diagnozavus tuberkuliozę, Gema, būdama dvejų su puse metų, buvo atiduota į privatų darželį, kuriam vadovavo Elena ir Ersilija Valini.
Šiuo laikotarpiu mirė keli Galgani šeimos nariai. Anksti mirė jų pirmagimis Karlas ir Gemos sesuo Džiulija. 1885 m. rugsėjo 17 d. nuo tuberkuliozės, kuria sirgo penkerius metus, mirė Aurelija Galgani, o Gemos mylimasis brolis Džinas, studijuodamas kunigystę, mirė nuo tos pačios ligos.
Mokslai ir paauglystė
Galgani buvo išsiųsta į katalikišką pusiau internatinę mokyklą Lukoje, kuriai vadovavo Šventosios Dvasios oblatai. Jai puikiai sekėsi prancūzų kalba, aritmetika ir muzika. Būdama devynerių metų, Galgani buvo leista priimti pirmąją komuniją.[5]
Būdama 16 metų Galgani susirgo stuburo meningitu, bet pasveiko. Savo nepaprastą išgijimą ji priskyrė Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai per Dievo Motinos Gabrieliaus ir Margaritos Marijos Alakok užtarimą. Galgani buvo itin pamaldi Švenčiausiajai Širdžiai.[6]
Netrukus po to, kai Galgani sukako 19 metų, ji liko našlaitė, todėl vėliau buvo atsakinga už savo jaunesniųjų brolių ir seserų auklėjimą, kurį vykdė kartu su teta Karolina. Ji atmetė du pasiūlymus tuoktis[4] ir tapo namų tvarkytoja Giannini šeimoje.
Misticizmas
Jos dvasinio vadovo Džermano Ruopolo (Germano Ruoppolo) parašytoje biografijoje rašoma, kad 1899 m. birželio 8 d., būdama dvidešimt vienerių, Galgani pradėjo rodyti stigmų ženklus. Ji teigė, kad kalbėjosi su savo angelu sargu, Jėzumi, Mergele Marija ir kitais šventaisiais, ypač su Sopulingosios Dievo Motinos Gabrieliumi. Pasak jos liudijimų, kartais iš jų ji gaudavo ypatingų pranešimų apie esamus ar būsimus įvykius. Pablogėjus sveikatai, Ruopolas jai nurodė melstis, kad išnyktų jos stigmos; ji taip ir padarė, ir žymės išnyko.[4] Ji sakė, kad dažnai patirdavo velnio atakas.
Galgani dažnai būdavo randama ekstazės būsenoje. Taip pat buvo teigiama, kad ji levituoja: Gema tvirtino, kad kartą, kai jos rankos buvo apglėbusios jos valgomajame esantį Nukryžiuotąjį ir ji bučiavo žaizdą Nukryžiuotojo šone, jai pasirodė, kad ji pakilo nuo grindų.[7]
Galgani buvo gerai žinoma Lukos apylinkėse, ypač skurdžiai gyvenantiems žmonėms. Nuomonės apie ją išsiskyrė. Kai kurie žmonės žavėjosi jos nepaprastomis dorybėmis ir dėl pamaldžios pagarbos bei susižavėjimo vadino ją „Lukos mergele“; kiti iš jos tyčiojosi (tarp jų ir jos jaunesnioji sesuo Andželina).[8]
Mirtis, kanonizacija, garbinimas
1903 m. pradžioje Galgani buvo diagnozuota tuberkuliozė, ir ji ilgai ir dažnai skausmingai sirgo, lydima kelių mistinių reiškinių. Viena iš ją slaugiusių vienuolių seserų pareiškė: „-Esame slaugiusios daug ligonių, bet niekada nematėme nieko panašaus“.
Bažnyčiai nuodugniai išnagrinėjus jos gyvenimą, 1933 m. gegužės 14 d. Gema Galgani buvo paskelbta palaimintąja, o 1940 m. gegužės 2 d. kanonizuota[9]. Galgani relikvijos saugomos Šv. Gemos šventovėje, susijusioje su pasionistų vienuolynu Lukoje. Nuo 1985 m. jos širdis saugoma Šv. Gemos šventovėje Madride, Ispanijoje.[10] Gemos Galgani dvasinis palydėtojas Džermanas Ruopolas parašė apie ją knygą.[11]