PROFILPELAJAR.COM

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Apie miestą žr. Šienas (Norvegija).

Šienas – nupjauta, išdžiovinta, surinkta žolė, skirta gyvulių (galvijų, arklių, ožkų, avių) šėrimui. Šienu taip pat šeriamos jūros kiaulytės ir triušiai. Šienas šienaujamas pievose, ganyklose, lankose. Paprastai šienaujamas vasaros antroje pusėje, subrendus žoliniams augalams, tuomet džiovinamas saulėje ir gabenamas į laikymo patalpas (klojimus, daržines). Gyvuliai šienu šeriami šiems nebegalint misti šviežia žole (rudenį, žiemą, ankstyvą pavasarį).

Šieną daugiausia sudaro šie augalai: svidrė, motiejukas, dirsė, eraičinas, šunažolė, liucerna, dobilas. Išdžiūvę grūdinių kultūrų stiebai vadinami šiaudais.

Geros mitybinės vertės šienas turi būti gaminamas, nupjaunant žolę optimaliame jų augimo tarpsnyje. Tai dažniausia žolių plaukėjimo ir žydėjimo pradžios vegetacijos tarpsnis, kuomet iš žemės ploto gaunamas didžiausias virškinamų mitybinių medžiagų kiekis. Šieno mitybinė vertė gali labai įvairuoti. Tai priklauso nuo to iš kokių žolių jis pagamintas, kada žolė nupjauta, kokios buvo nupjautos žolės džiovinimo sąlygos ir kokios šieno sandėliavimo sąlygos.

Yra dvi pagrindinės šieno gamybos technologijos: nupjautos žolės džiovinimas iki reikiamo sausųjų medžiagų kiekio lauke ir nupjautos žolės vytinimas iki 60– 70 % sausųjų medžiagų lauke ir baigiant džiovinti daržinėje, naudojant aktyvią ventiliaciją.

Labai gero šieno požymiai: spalva – žalia ar tamsiai žalia; kvapas – aromatingas, būdingas tos rūšies šienui; pjovimo laikas – ankštinės žolės pjautos kraunant žiedpumpurius arba pradėjusios žydėti (iki 5–10 % augalų), varpinės – plaukėjimo tarpsnio; drėgmė – 17 %, sukama ir lankstoma šieno gniūžtė traška, lūžinėja, šienas šiurkštus.
Gero šieno požymiai: spalva– šviesiai žalia ar gelsvai žalia; kvapas – aromatingas, būdingas tos rūšies šienui; pjovimo laikas – ankštinės ir varpinės žolės pjautos praėjusios žydėti (25 % visų augalų); drėgnis – apie 17 %, sukama ir lankstoma šieno gniūžtė traška ir lūžta, šienas šiurkštus.
Vidutinės kokybės šieno požymiai: spalva – gelsvai žalia, žalsvai ruda; kvapas – būdingas šienui, bet ne toks stiprus kaip gero šieno; pjovimo laikas – ankštinės ir varpinės žolės pjautos visiškai sužydėjusios; drėgnis – apie 18–20 %, lankstoma šieno gniūžtė nelūžinėja.
Blogo šieno požymiai: spalva – šviesiai geltona ar tamsiai ruda; kvapas – nešviežio, pridvisusio šieno; pjovimo laikas – ankštinės ir varpinės žolės pjautos nužydėjusios; drėgnis – didesnis kaip 20 %, lankstomos šieno gniūžtės lapų ir stiebų paviršiuje išsiskiria drėgmė.
Netinkamo gyvuliams šerti šieno požymiai: spalva – pelenų, tamsiai ruda; kvapas – nemalonus, pelėsių, puvėsių; pjovimo laikas–ankštinės ir varpinės žolės pjautos bet kurio vegetacijos tarpsnio; drėgnis – didesnis kaip 20 %.