Šaolino kovos menas (kin. 少林武功, pinyin: Shao Lin Wu Gong) – tradicinė kultūrinė sistema susiformavusi Songšano (kin. 嵩山, pinyin: Songshan) kalnų budistinėje kultūrinėje terpėje, Šaolino vienuolyne, Henano provincijoje. Šis mokymas paremtas budistiniais tikėjimais ir yra Čan (kin. 禅, pinyin: Chan, jap. Zen) budistų mokyklos išminties atspindys. Todėl, skirtingai nei kituose kinų kovos menuose, Šaolino kovos menų tradicijoje siekiama, kad „kovos meno praktikos tikslu tapu Čan suvokimas“.
Šaolino kovos menas susideda iš daugiau nei trijų šimtų Ušu (kin. 武術, pinyin: Wushu) stilių, įvairių ginklų valdymo būdų, kūno tobulinimo, meditacijos ir gyvybinės energijos Či (kin. 氣, pinyin: Qi) mobilizavimo būdų.
Praktikuojantieji Šaolino kovos meną tradiciškai turi peržengti tris stadijas:
Pradžioje adeptas praktikuoja išorinę formą.
Tarpinėje stadijoje jis patiria „sąmonės ir kumščio integraciją”, keisdamas tai, kas apčiuopiama, į tai kas, neapčiuopiama, taisykles paversdamas taisyklių nebuvimu, paklusdamas taisyklėms vėliau jų nebesilaiko ir neapčiuopdamas kontroliuoja priešininką.
Aukščiausia Šaolino kovos meno pakopa – savo „širdies“ įsiklausymas, kova „širdyje“ vietoj kovos „formoje“.
