Prieš Pirmąjį pasaulinį karą pramoniniame darbininkų priemiestyje Šančiuose stovėjo įvairių konfesijų maldos namai, kuriuos lankė žydai, baptistai, liuteronai, metodistai, stačiatikiai. Katalikai, nors ir sudarė gyventojų daugumą, tačiau iki tol pasistatyti savo bažnyčios taip ir nespėjo. Katalikai į apeigas rinkdavosi Karmelitų bažnyčioje, o sekmadieniais parapijos kunigas rytines mišias aukodavo nedidelėje koplytėlėje Šančių kapinėse. Vėliau pamaldos vykdavo netgi vienoje vietinio gyventojo šiam tikslui paskirtoje medinėje daržinėje. Situacija iškart pasitaisė, kai buvusiame Kauno tvirtovės objekte buvo įrengta katalikų bažnyčia. Mūrinis, ilgo stačiakampio plano, su dvišlaičiu stogu pastatas, buvęs Rusijos caro kariuomenės sandėlis (pagal kitus šaltinius – kariškių gaisrinės garažas), kunigo T. Benediktavičiaus pastangomis 1919 m. rekonstrukcijos metu buvo pertvarkytas: išgriautos vidinės kapitalinės sienos, suformuota bažnyčios erdvė. Pertvarkytame pastate buvo įrengti trys altoriai, klausyklos, šalia gatvės pastatyta medinė dviejų varpų varpinė (neišlikusi). Pamaldos joje vyko nuo 1919 iki 1938 m.
Nepriklausomoje Lietuvoje augant priemiestinių Šančių gyventojų skaičiui ir plečiantis parapijai, šios bažnyčios nebeužteko. Šiame rajone jau gyveno žmonių kaip ir tuometiniame Šiaulių mieste. 1929 m. fundatorius Jurgis Stančiauskas nuosavame sklype prie Nemuno pagal inžinieriaus Povilo Taračkovo projektą ėmė savo iniciatyva ir lėšomis statyti kitą – betoninę katalikų bažnyčią (dab. Vokiečių g. pabaigoje).[1] Tačiau pastatyta be bažnytinės valdžios pritarimo ir neįrengta ilgainiui ji sunyko, juolab, kad netrukus 1935–1938 m. kunigo Mamerto Lumbės rūpesčiu prie pirmosios katalikų bažnyčios buvo pastatyta dabartinė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia.
Pokariu senoji katalikų bažnyčia paversta sovietų kariškių sandėliu. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, buvusio sakralinio pastato dalyje įrengtos šarvojimo salės, įsikūrė baldų įmonė. Statinys gerai išsilaikęs, išlikę dalies buvusio šventoriaus tvoros ir vartų autentiški stulpai. Ankštoje teritorijoje tarp buvusios bažnyčios ir Juozapavičiaus prospekto sovietmečiu įspraustas dviaukštis visuomeninis pastatas, užstojantis bažnyčios fasadinę dalį.
Architektūra
Šis pastatas yra įdomus ir išskirtinis karinio objekto pritaikymo visuomenės poreikiams pavyzdys. Po Antrojo pasaulinio karo pastatui grąžinta pirminė jo funkcija – vėl paverstas kariniu sandėliu.
Urbanistiniu – architektūriniu požiūriu pastatas yra vertingas, kaip Kauno tvirtovės urbanistinio komplekso – Žemųjų Šančių karinio miestelio – sudėtinė dalis. Pastatas vertingas ir kaip unikalus tokio tipo pastato pertvarkymo į bažnyčią pavyzdys, kuomet įprastas stačiakampis sandėlio pastatas įgijo neogotikos bruožų. Jis vertingas ir istoriniu požiūriu, kaip pirma mūrinė Šančių katalikų bažnyčia.
