Šakutė – stalo įrankis, skirtas pasmeigti, prilaikyti ne skystą maistą. Šakutę sudaro rankenėlė ir kitame gale esantys sujungti 2-4 smailūs dantys. Labiausiai paplitusios Vakarų pasaulyje ir jo kultūrinės įtakos sferoje esančiose šalyse, Rytų Azijoje vietoje šakučių dažnai naudojamos valgymo lazdelės. Maistas šakute gali būti persmeigiamas arba kabinamas plokštuma. Tam, kad būtų patogiau šakute kabinti maistą panašiai kaip šaukštu, smaigaliai šiek tiek palenkiami į viršų.
Pirmaisiais šakučių prototipais galima laikyti dvišakus pagalius skirtus kepti mėsai virš ugnies. Mažesnio dydžio jos vėliau buvo naudojamos ir virtuvėse maisto gaminimui, tačiau kaip stalo įrankiai nenaudotos.
Iki atsirandant šakutėms europiečiai naudojosi tik peiliais ir šaukštais, paprastai maistą imdavo rankomis, kartais naudodavosi dviem peiliais. Pirmą kartą šakutė rašytiniuose šaltiniuose minima IX a. Pradžioje turėjo tik du smaigalius. Nedidelės tridantės šakutės atsirado Artimuosiuose Rytuose, pirmiausia Bizantijoje,[1] iš kur per vedybas tarp monarchų dinastijų pateko į vėlyvojo Renesanso Italiją. Europoje šakutės ilgai negalėjo įsitvirtinti, nes pasirodžius pirmosioms šakutėms XI a. jos buvo bažnyčios uždraustos. Tai buvo grindžiama tuo, kad Dievo duotas maistas turi būti valgomas Dievo duotais pirštais. Italijoje šakutės išpopuliarėjo XIV a., o iki XVII a. tapo privalomu stalo įrankiu aukštuomenėje ir tarp miestiečių.
Šiaurės Europoje šakutė pasirodė žymiai vėliau. Pirmą kartą anglų kalba aprašė Thomas Coryat savo knygoje apie kelionę po Italiją 1611 m., tačiau Anglijoje šakutė plačiau paplito tik XVIII a.[2] Šakutė su išlenktais smaigaliais pasirodė Vokietijoje XVIII a. XIX a. pradžioje įprastos šakutės buvo keturiais smaigaliais.[3]
Klasifikacija
Desertinė – su 3 smaigaliais (dažnai vieno smaigalys plokščias, briauna aštresnė, kad būtų lengviau atgnybti desertą)
Užkandžių – su 2 smaigaliais
Salotų – platesniu galu
Pagrindinė – skirta pagrindiniam patiekalui
Kepsnio – didesnė su 2 ilgais smaigaliais, skirta prilaikyti pjaustant kepsnį
Šaltiniai
↑Норвич, Д. История Венецианской республики = A History of Venice / Перевод. с англ. И. Летберг, Н. Омельянович, Ю. Федоренко. – М.: АСТ, 2009. – С. 93. – (Историческая библиотека).
