Zelandija (ol. Zeeland, zel. Zeêland) – Nyderlandų provincija, esanti šalies pietvakarinėje dalyje, šalia Šiaurės jūros. Ribojasi šiaurėje su Pietų Olandijos, rytuose su Šiaurės Brabanto provincijomis. Pietuose – siena su Belgija.
Administracinis centras – Midelburgas (48 544 gyv.).[2] Didžiausias provincijos miestas – Terneuzenas (54 589). Zelandijoje yra du jūrų uostai Vlisingene ir Terneuzene.
Didžioji Zelandijos dalis yra žemiau jūros lygio. Paskutinis didelis potvynis regione buvo 1953 m. Naujosios Zelandijos šalis buvo pavadinta Zelandijos vardu, kai ją atrado olandų tyrinėtojas Abelis Tasmanas.
Istorija
Iki 1299 m., kai mirė paskutinis Olandijos grafas, Zelandija buvo Olandijos ir Flandrijos grafystės ginčytina teritorija. Tada Hainaut grafai perėmė Zelandijos grafystės valdymą, o po jų sekė – Bavarijos, Burgundijos ir Habsburgų valdymas.
Valdant Filipui Gerajam iš Burgundijos, 1432 m. Zelandija tapo Žemumų šalių dalimi.
Per Antrąjį pasaulinį karą (1940 m. birželio mėn. – 1944 m. lapkričio mėn.)[3] Zelandija buvo okupuota nacistinės Vokietijos.
Šaltiniai
