Buvusio Zasinyčių dvaro sodybos fragmentai įregistruoti LR Kultūros vertybių registre 1992 m. balandžio 6 d. (unik. kodas 261).[1] Greta išlikusios Pirmojo pasaulinio karo vokiečių ir rusų karių kapinės (unik. kodas 4760).[2]
Statinio griuvėsiai
Pirmas dvaro paminėjimas istoriniuose šaltiniuose: 1577 m. Mikalojus Burba dalį savo dvaro už 40 kapų grašių užstatė Jokūbui Mirovskiui. Po to dar dvaras dalinai, pilnai, su aplinkinėmis žemėmis, dykynėmis buvo dovanojamas, įkeičiamas, užstatomas, parduodamas. 1669 m. mirus Jurgiui Djakevičiui Niemcevičiui, dv. Zosnice Popiwesie atiteko Ievai Romanovskai Niemcevičienei Djakevičienei. 1699 m balandžio 1 d. Pagurę arba Zasinyčius kartu su valstiečiais (Podgorze alias Zosnice) iš savo tėvo Kristupo gavo Steponas Audickis (Audickas). Kadangi nerasta šaltinių, kaip įsigijo Kristupas dvarą, manoma, kad jis buvo žentas dukros Ievos Djakevičienės. Šaltinis: Kupiškėnų enciklopedija (Vilnius 2017) 615-617 psl.
1744 m kovo 15 d. Steponas Audickas palieka savo sūnui Laurynui Pagūrės dvarą su valstiečiais, įpareigojant jį išmokėti savo broliams Mykolui ir Adomui 2050 auksinių. 1786 balandžio 19 d. Motiejus, Lauryno sūnus Audickas, perleido Antanui Koscelkovskiui nuosavybės teisę į Pagūrės dvarą su valstiečiais, paaiškinant, kad nei jis, nei jo mažamečiai sūnūs Juozas, Kazimieras ir Justinas nesudarys jokių kliūčių valdyti minėtą dvarą.
Iki mūsų dienų išlikę šie dvaro laikotarpio pastatai: kumetynas (išlikusios tik sienos), svirnas (išlikusios tik lauko akmenų mūro sienos), buvusios arklidės, ūkinis pastatas, diendaržis ir tvartas, kiti ūkiniai pastai, telkšo kūdros.
.JPG)