Ivas Montanas, kaip Ivas Livis (Ivo Livi), gimė Toskanoje, Italijoje, nepriklausomo šluotų gamintojo ir radikalaus komunisto Džovanio Livio (Giovanni Livi) šeimoje.[1][2] 1922 m. spalį Musoliniui užgrobus valdžią fašistų smurto aktai prieš kitaip mąstančius darėsi vis žiauresni – nuo persekiojimų iki žudynių,[3] todėl tėvas nusprendė emigruoti į Ameriką ir vėliau atsivežti šeimą, tačiau jis įstrigo Marselyje ir jame mėgino sukurti nepriklausomo šluotų gamintojo verslą. 1924 m. šiuo darbu užsiėmė šeima ir 1929 m. jie gavo Prancūzijos pilietybę. Tėvas bankrutavo 1932 m. dėl pasaulinės ekonomikos krizės, kuri apėmė ir Europą. Ivas Montanas turėjo baigti mokyklą ir, be kita ko, dirbo sesers kirpykloje.
Sulaukęs 17-os jis pirmą kartą kaip dainininkas pasirodė klubuose, nuo tol jis vadinosi Ivu Montanu (Yves Montand) ir tapo gerai žinomu šansonų atlikėju pietų Prancūzijoje. Prancūziją 1940 m. okupavo Vokietija ir Montanas vos išvengė tremties į užgrobėjų šalį. Pasibaigus Viši režimui jis išvyko į Paryžių, kur 1944 m. koncertavo Žuvų pardavėjų bulvare (Boulevard Poissonnière) įsikūrusioje 1200 vietų muzikos salėje ABC ir tai buvo garsaus šansonininko karjeros pradžia.[4] Kaip dainininkas, šokėjas ir aktorius, I. Montanas ėmė pavyzdį iš amerikiečio Fredo Asteiro, o apie I. Montaną sužinojusi Edita Piaf jį pasamdė savo koncertams bei tapo jo meiluže.[5][6]
Pirmasis I. Montano filmas „Žvaigždė be šviesos“ („Étoile sans lumière“) pasirodė 1946 m. (vaidino ir 1941 m. filme „Malda žvaigždėms“ – „La prière aux étoiles“, tačiau titruose nenurodomas).[7] 1949 metais jis susipažino su aktore Simona Sinjorė, kuri dėl jo išsiskyrė su režisieriumi Ivu Alegrė ir po dvejų metų ištekėjo už Montano; jųdviejų santuoka buvo pavyzdinė, grįsta pakantumu ir visą gyvenimą trukusia draugyste, taip pat bendru politiniu įsipareigojimu kairiesiems.[8]
Ivas Montanas mirė nuo širdies smūgio 1991 m. lapkritį sulaukęs 70 metų netrukus po to, kai baigė vaidinti paskutiniame savo filme „IP5: Storaodžių sala“ („IP5: L'île aux pachydermes“). Viename interviu režisierius Žanas-Žakas Beneksas sakė: „[Jis] mirė filmavimo aikštelėje… Paskutinę dieną, po paskutinio filmavimo. Buvo paskutinis vakaras ir mes kartojome filmavimą. Jis baigė tai, ką darė, ir tada tiesiog mirė. O filme pasakojama apie seną žmogų, kuris miršta nuo širdies smūgio, ir tas pats nutiko!“[11] I. Montanas palaidotas šalia 1985 m. mirusios žmonos Simonės Sinjorė Per-Lašezo kapinėse Paryžiuje.[12]
I. Montanas visada neigė, kad jis yra prancūzės Auroros Drosar (Aurore Drossart), gimusios 1975 m. spalio 6 d., biologinis tėvas, ji su savo motina 1990 m. pateikė ieškinį. Teismas paprašė I. Montano atlikti kraujo tyrimą, tačiau jis atsisakė. Praėjus trejiems metams po jo mirties, teismas Aurorą pripažino nesantuokine I. Montano dukterimi. I. Montano paskutiniųjų metų gyvenimo partnerė Kerolė Amiel (Carole Amiel) ir podukra Katrina Alegrė (Catherine Allégret) su tuo nesutiko ir prieštaravo dėl su tuo susijusių pretenzijų į aštuntąją Montano dvaro dalį. Praėjus 7-eriems metams po laidotuvių, I. Montano palaikai buvo iškasti. Trys nepriklausomai atlikti audinių mėginių tyrimai parodė, kad „ponas Ivas Livis, žinomas kaip Ivas Montanas, negalėjo būti panelės Auroros Drosar tėvas“.[13]
2004 m. podukra Katrina Alegrė savo atsiminimuose „Pasaulis aukštyn kojomis“ („Un monde à l’envers“) I. Montanui pateikė rimtus kaltinimus: jis ją nuo 5-erių metų seksualiai tvirkinęs, o jos biologinė motina Simonė Sinjorė tai pakentusi.[14] Šie kaltinimai neįrodyti.
Laisvalaikiu I. Montanas buvo aistringas bočės žaidėjas.[15]
