Jasunaris Kavabata (jap. 川端 康成 = Kawabata Yasunari, 1899 m. birželio 14 d. Osakoje – 1972 m. balandžio 16 d. Kamakuroje) – Japonijos novelistas ir romanistas. Už kuklią, lyrišką ir subtilią prozą 1968 m. laimėjo Nobelio literatūros premiją, tapdamas pirmuoju šią premija gavusiu japonu.[1]
Biografija
Kavabata gimė Osakoje ir tapo našlaičiu sulaukęs dvejų metų ir gyveno su seneliais. Jis turėjo vyresnę seserį, kurią priglaudė teta. Jo senelė mirė, kai jam buvo septyneri (1906 m. rugsėjo mėn.), jo sesuo, kurią jis tik vienąkart sutiko po tėvų mirties – kai jam buvo dešimt metų (1909 m. liepos mėn.), o senelis mirė kai jam buvo penkiolika (1914 m. gegužės mėn.).
Netekęs visų artimų giminaičių jis persikėlė pas motinos gimines (Kurodos šeimą), o 1916 m. sausio mėn. – į pensioną prie jaunimo aukštosios mokyklos (atitinka šiuolaikinę aukštąją mokyklą). Pabaigęs mokyklą 1917 m. kovo mėn. prieš savo 18-tą gimtadienį jis išvyko į Tokiją, tikėdamasis išlaikyti Dai-ichi Koto-gakko' (Pirmosios aukštesniosios mokyklos), kuriai vadovavo Tokijo imperatoriškasis universitetas, egzaminus. Egzaminus išlaikė tais pačiais metais ir įstojo į humanitarinių mokslų fakultetą, pasirinkęs pagrindiniu dalyku anglų kalbą. 1920 m. liepos mėn. Kavabata baigė mokyklą ir tą patį mėnrsį įstojo į Tokijo imperatoriškąjį universitetą.
1924 m. Kavabata baigė universitetą ir tuo metu jau buvo pritraukęs Kikuchi Kan ir kitų žymių to meto rašytojų ir redaktorių dėmesį per darbus pateiktus į Kikuchi literatūrinį žurnalą Bungei Šundžu.
Be grožinės literatūros rašymo, Kavabata dirbo reporteriu, ypač pasižymėjo Mainichi Šimbun. Nors jis nedalyvavo Antrojo pasaulinio karo militaristiniam užsidegime, rodė mažai dėmesio ir pokario reformoms. Kavabata teigia, kad be visos šeimos mirties, jam jaunam esant, karas buvo viena iš didžiausių įtakų jo kūriniams, tad pokario Japonijoje jis sugebėjo rašyti tik elegijas. Bet tyrinėtojai pastebi nedidelį temos pasikeitimą tarp Kavabatos prieškario ir pokario kūrinių.
Kavabata nusižudė 1972 m. apsinuodydamas dujomis, nors daug kolegų ir jo našlė mano, kad jo mirtis galėjo būti nelaimingas atsitikimas. Buvo iškelta daug teorijų aiškinant jo savižudybės priežastis: prasta sveikata (manoma, kad jis sirgo Parkinsono liga), galimas meilės romanas ar šokas, kurio priežastis yra draugo Jukio Mišimos savižudybė 1970 m. Bet priešingai nei Mišima, Kavabata nepaliko raštelio ar užuominų savo darbuose, kokie galėtų būti savižudybės motyvai.
Kūryba
Dar būdamas studentu Kavabata atkūrė Tokijo universiteto literatūrinį žurnalą Šin-šichō („Naujas minčių potvynis“), kuris nebuvo leistas ilgiau nei ketverius metus. Jame jis išspausdino savo pirmąją trumpą istoriją Šokonsai Ikkei („Scena iš seanso“). Universitete jis perstojo į japonų literatūros fakultetą ir parašė diplominį darbą „Japonų romanų trumpa istorija“.
1924 m. spalio mėn. Kavabata, Kataoka Teppei, Jokomicu Riichi ir kiti jauni rašytojai įkūrė naują literatūrinį žurnalą Bungei Džidai („Meno amžius“). Žurnalas stojo ne tik prieš įsitvirtinusią japonų literatūros mokyklą, tiksliau japonų judėjimą atsiradusį iš naturalizmo, bet ir prieš „darbininkus“ ar socialistų/komunistų mokyklų proletarinį literatūros judėjimą. Tai buvo „menas dėl meno“ judėjimas paveiktas Europos kubizmo, ekspresionizmo, dada ir kitų modernizmo stilių. Terminas Šinkankakuha, kurį Kavabata ir Jokomicu naudojo apibūdinti jų filosofiją, dažnai klaidingai išverčiamas kaip „neo-impresionizmas“. Tačiau Šinkankakuha nebuvo skirtas būti patobulinta ar atnaujinta impresionizmo versija. Jis stengėsi suteikti „naujus įspūdžius“, o tiksliau „naujus pojūčius“ ar „naują supratimą“ literatūros rašyme.
Kavabata pradėjo būti pripažintu dėl daugybės trumpų istorijų, išleistų po universiteto baigimo, ir tapo labai žinomu po „Šokėjos iš Izu“ pasirodymo 1926 m. Tai istorija apie liūdną studentą, kuris pėsčiomis keliavo po Izu pusiasalį, sutiko jauną šokėją ir grįžo į Tokiją su pasitaisiusia nuotaika. Istorija, tyrinėjusi iš jaunuolių meilės bundantį erotizmą, buvo sėkminga dėl melancholijos ir netgi kartumo priemaišų, be kurių istorija būtų per daug saldi. Dauguma vėlesnių darbų tyrinėjo panašias temas.
1920 m. Kavabata gyveno skurdžiame Asakusos rajone Tokijo centre. Tuo metu jis eksperimentavo su įvairiais rašymo stiliais. Asakusa Kurenaidan („Asakusos raudonoji gauja“), išleistam 1929-1930 m., jis tyrinėjo demimondžių (panašios į kurtizanes) ir kitų, esančių visuomenės pakrašty, gyvenimus, rašydamas stiliumi, panašiu į vėlyvojo Edo laikotarpio literatūrą. Tuo tarpu kūrinys Suišo Genso („Kristalinė fantazija“) buvo pagrįstas sąmonės srauto rašymu.
Kavabata 1934 m. persikėlė į Kamakurą, Kanagava prefektūroje, ir nors iš pradžių aktyviai įsitraukė į miesto kultūrinį gyvenimą, vėliau iš viešumos pasitraukė.
Po Antojo pasaulinio karo jo sėkmė tęsėsi su tokiais romanais kaip Tūkstantis gervių (nelaimingos meilės istorija), Kalno aimana, Miegančių gražuolių namai, Grožis ir liūdesys ir Senoji sostinė.
Daugelis Kavabatos istorijų neužbaigtos ir tai erzina skaitytojus ir redaktorius. Taip padaryta tyčia, nes jis manė, kad įvykių vinjetė pakeliui yra svarbiau už pabaigą. Jis lygino savo rašymo formą su tradicine japonų poezija, tiksliau haiku.
Kaip Japonijos P.E.N. (rašytojų asociacijos) prezidentas (1948–1965 m.) Kavabata skatino japonų literatūros vertimą į užsienio kalbas.
1968 m. Kavabata tapo pirmuoju japonu gavusiu Nobelio literatūros premiją. Apdovanojant Nobelio komitetas citavo tris jo romanus: Sniegynų šalis, Tūkstantis gervių, Senoji sostinė.
Vertimai į lietuvių kalbą
- Tūkstančiai gervių. „Alma littera“, 2007 m., iš rusų kalbos vertė Aldona Mickienė
- Kalno aimana. „Vaga“, 1976 m. ir 1983 m., iš rusų kalbos vertė Aldona Mickienė
- Sniegynų šalis. „Vaga“, 1974 m. ir „Tyto alba“, 1994 m., iš vokiečių kalbos vertė Virginija Niparaitė; „Alma littera“, 2008 m., iš japonų kalbos vertė Indrė Baronina
Šaltiniai
- ↑ Buckley, S. (2009). The Encyclopedia of Contemporary Japanese Culture. Routledge, p. 249.
