Jang Šangkunas (kin. 楊尚昆, pinyin: Yáng Shàngkūn; 1907 m. liepos 5 d. – 1998 m. rugsėjo 14 d.) – Kinijos Liaudies Respublikos prezidentas 1988–1993 metais bei galingas pirmininko pavaduotojas ir generalinis Centrinės karo komisijos sekretorius Dengo Siaopingo valdymo metais.[1] 1929 m. vedė Li Bodžao, vieną iš nedaugelio moterų, dalyvavusių Ilgajame žygyje.
Jang studijavo Šanchajaus universitete, o vėliau išvažiavo mokytis marksizmo teorijos Maskvoje. Dėl to jis buvo vienu iš geriausiai išsilavinusių Kinijos komunistų partijos lyderių. Jang grįžo į Kiniją kaip vienas iš 28 bolševikų ir iš pradžių rėmė ankstyvų komunistų lyderį Džangą Guotao, bet vėliau perėjo į Mao frakciją Ilgojo žygio metu. Jis tarnavo kaip politinis komisaras Kinijos pilietinio karo ir Antrojo Kinijos-Japonijos karo metu.
Po Liaudies Respublikos įkūrimo, 1949 metais, Jang tarnavo įvairiose politinėse pozicijose, galiausiai tapo galingo Kinijos komunistų partijos Centro komiteto nariu. 1966 m. kultūrinės revoliucijos metu Jang buvo pašalintas[2], tačiau 1978 m. ir vėl grįžo į politiką po to, kai Deng Siaopingas atėjo į valdžią.
Grįžęs į valdžią, Jang tapo vienu iš Aštuonių Nemirtingųjų.[3] Jang skatino ekonominę reformą, bet nebuvo politinio liberalizavimo šalininkas kaip Deng Siaopingas. 1989 m. po Tiananmenio aikštės protestų Jang pasiekė savo politinės karjeros viršūnę, bet jo organizuota opozicija Dziang Dzemino vadovybei paskatino Dengą priversti Jangą atsistatydinti ir išeiti iš politikos.
Šaltiniai
