Gimė pasiturinčioje žemvaldžio šeimoje. 1901 m. baigė Getingeno gimnaziją ir savo noru pradėjo fanenjunkerio karo tarnybą 46-ajame Žemutinės Saksonijos artilerijos pulke. 1902 m. rugpjūtį jam suteiktas leitenanto laipsnis. 1905 m. baigė Juterborgo karo mokyklą. 1908 m. buvo paskirtas pulko adjutantu. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui kovojo Vakarų fronto mūšiuose Flandrijoje, 1914 m. rugsėjį buvo sužeistas. Tų pačių metų spalį pakeltas į kapitonus. 1915 m. paskirtas tarnauti 19-osios pėstininkų rezervo divizijos štabe. Vėliau dalyvavo Marnos, Verdeno ir Pašendeilės mūšiuose. Po karo tarnavo reichsvere. 1919 m. tarnavo 2-ojo armijos korpuso štabe. Nuo 1919 m. iki 1922 m. dėstė taktiką Hanoverio kavalerijos mokykloje. 1923 m. pakeltas į majorus. 1924 m. pabaigoje perkeltas į Karo ministeriją. Nuo 1927 m. iki 1929 m. 6-ojo artilerijos pulko bataliono vadas. Nuo 1929 m. spalio paskirtas Karo ministerijos Organizacinio departamento viršininku. Prisidėjo prie Vokietijos kariuomenės slapto perginklavimo. 1933 m. spalį paskirtas 3-osios karo apygardos ir pėstininkų divizijos vado pavaduotoju. 1934 m. suartėjo su į valdžią atėjusiais nacistais ir pradėjo kilti karjeros laiptais. 1935 m. pakeltas į generolus majorus. 1935–1938 m. buvo Gynybos ministerijos karinio-politinio skyriaus viršininkas. 1936 m. sausio 1 d. pakeltas į generolo leitenanto, o 1937 m. rugpjūtį į artilerijos generolo pareigas. Nuo 1938 m. vasario 4 d. iki Vokietijos kapituliacijos 1945 m. gegužės 8 d. – Vokietijos karinių pajėgų vyriausiojo štabo viršininkas. Buvo vienas iš Hitleriui artimų žmonių, dalyvavo rengiant visas stambiausias karines operacijas. Nepritardamas Mūšio dėl Prancūzijos ir Barbarosos operacijos planams, kiekvieną kartą atsistatydindavo, bet A. Hitleris abu jo prašymus atmetė. 1940 m. liepos 19 d. jam, kaip ir dar 11 Vermachto aukščiausio rango generolų, buvo suteiktas feldmaršalo laipsnis už jų veiksmus žaibiškai nugalint Prancūziją.
Pasirašė direktyvų, kuriose nurodė žudyti karo belaisvius ir okupuotų teritorijų gyventojus. Nepavykus 1944 m. liepos 20-osios sąmokslui prieš Hitlerį, buvo vienas iš sąmokslininkų teisėjų.
V.Keitelis pasirašo Vokietijos kapituliacijos aktą
1945 m. gegužės 8 d. pasirašė Vokietijos kapituliacijos aktą. Po keturių dienų sąjungininkai V. Keitelį suėmė ir perdavė Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolui. Proceso metu jis kaltintas sąmokslu prieš taiką, karo rengimu ir organizavimu, karo nusikaltimais ir nusikaltimais prieš žmoniją. Tribunolas atmetė V. Keitelio argumentus, esą jis tik vykdė Hitlerio įsakymus, pripažino kaltu ir nuteisė mirties bausme pakariant.[2]
Šaltiniai
↑Keitel Wilhelm (Vilhelmas Keitelis). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 701 psl.
