XX a. antrame dešimtmetyje „Walter“ sukurti sportiniams ir mokomiesiems orlaiviams skirti lengvi aviaciniai varikliai NZ-40, NZ-60, NZ-85 ir NZ-120 greitai seno ir trečiajame dešimtetyje buvo pradėtos gaminti jų modernizuotos versijos NZ-45, NZ- 70, NZ-95 ir NZ-130.
1929 m. „Walter“ seriją ženkliai atnaujintų žvaigždinių variklių, pavadintų dangaus kūnų vardais. Tai buvo trijų cilindrų „Walter Polaris“, penkių cilindrų „Walter Vega“, septynių cilindrų „Walter Venus“ ir devynių cilindrų „Walter Mars“. Visiems šiems varikliams buvo naudojami tie patys 105 mm skersmens ir 120 mm eigos cilindrai, stūmokliai ir kiti komponentai, jie pasižymėjo tuo pačiu suspaudimo laipsniu ir pasiekdavo tokius pat maksimalius sūkius. Skirtumas buvo tik tik cilindrų skaičius. „Tarpinis“ modelis „Walter Venus“ buvo septynių cilindrų radialinis benzininis variklis su „Zenith 50-J“ karbiuratoriumi.
Palyginti su ankstesniais modeliais „Walter NZ-85“ arba „NZ-95“, „Venus“ buvo padidintas suspaudimo laipsnis, padidėjo galia, nors svoris liko nepakitęs.
Variklio aprašymas
„Walter“ motorai „Vega“, „Venus“ ir „Mars“ parodoje Londone, 1929 m.
„Žvaigždinė“ serija struktūriškai buvo panaši į „NZ seriją. Lyginant su „NZ“ didžiausi struktūriniai, metalurginiai ir technologiniai pokyčiai buvo variklio cilindrų gavutėse. Naujų tipų galvutės buvo liejamos nebe iš ketaus, o iš aliuminio lydinio.[1] Iš aliuminio lydinių išlietos galvutės buvo prisukamos prie plieninio cilindro korpuso. Galvutes buvo galima nuimti neišimant viso cilindro iš karterio, todėl variklio aptarnavimas buvo žymiai greitesnis ir lengvesnis.
„Zenith 50-J“ karbiuratorius buvo montuojamas lengvai pasiekiamoje vietoje karterio gale. Jis tiekė kuro mišinį į žiedinę kamerą, iš kurios įsiurbimo vamzdžiais mišinys buvo nukreipiamas į atskirus cilindrus. Uždegimo procesas buvo valdomas dviem „Scintilia MN7D“ arba „MN7DA“ magnetais,[1] sumontuotais ant konsolių ir integruotais į galinę variklio dangčio dalį. Tepimo sistema – slėginė su sausu karteriu. Su varikliu komplektuotas naujos konstrukcijos stūmoklinis siurblys su alyvos filtru.[2]
„Walter Venus“ nebuvo sėkmingas modelis – viso jų buvo pagaminta tik 17 vnt.[3] Priešingai nei „NZ“ serija, sėkmės nesusilaukė ir kiti „žvaigždžių“ serijos varikliai ir jau 1932 m. „Walter“ nutraukė kitų radialinių variklių su 105 mm skersmens cilindrais ir 120 mm stūmoklio eiga gamybą. Vietoje jų įmonė persiorientavo į apverstus vienaeilius ir „V“ formos variklius.
Eksploatacija
Aero A-34
„Walter Venus“ buvo dar mažiau sėkingas nei kiti „žvaigždių“ serijos atstovai „Vega“ ir „Mars“. Jis buvo montuojamas į Čekoslovakijoje gamintus „Aero A-34 Kos“ ir „Aero A-134 Kos“ (su „Walter Venus“ buvo pagaminti 3 vnt.).[3] Keletas šio variklio egzempliorių buvo eksportuota į į Lietuvą (naudotas ANBO V), Italiją (Breda Ba.15-S (kai kuriuose šaltiniuose šis lėktuvas vadinamas Breda Ba.15-P). Šveicarų pilotas Jeanas-René Pierrozas su šiuo lėktuvu dalyvavo 1930 m. „Challenge International de Tourisme“ varžybose ir užėmė 14 vietą iš 35 klasifikuotų. Tiesa, Breda Ba.15 buvo naudojami keli varikliai, todėl su „Walter Venus“ buvo gaminama tik viena iš jo serijų (į kitų serijų orlaivius buvo montuojami „Cirrus III“, „de Havilland Gipsy“, „Colombo S.63“, „Walter NZ 85“, „Walter NZ 120“, „Walter Mars“ ir „Isota – Fraschini 80 T“).
Šis variklis taip pat buvo vienas iš tų, kurie buvo montuojami į itališką hidroplaną „Savoia-Marchetti S.56“ Į jį taip pat buvo montuojami „Anzani 70 HP“, „Anzani 80 HP“, „FIAT A.53“ (115 AG), "FIAT A.54 " (135 AG) ir kt.
ANBO V su „Walter Venus“ varikliu
Lietuvos karo aviacijoje du šio varikliai buvo montuojami į vėlesnius Anbo V (Nr. 50 ir Nr. 51), nusivylus į pirmuosius Anbo V montuotais silpnais 85 AG galios „Walter Vega" (Anbo V, Nr. 43, Nr. 46 ir Nr. 49). Labai greitai išaiškėjo šių variklių žemas patikimumas, nepakankama galia – mokymų procesą apsunkinusios prastos kilimo charakteristikos – skrendant „dėžutę“ apie pusė laiko buvo skriama vien pakilimui.[4] 1933 m. A. Gustaičiui pavyko įrodyti poreikį atsisakyti šių variklių ir juos pakeisti „Armstrong Siddeley“ žvaigždinais 7 cilindrų 160 AG variklais „Genet Major IA“. Šis variklis, būdamas tokio pat darbinio tūrio (7,32 l), kaip Walter „Venus“, pasiekdavo daugiau sūkių (2000 sūk./min.) ir išvystydavo didesnę galią. 1934 m. sausį įsigytas pirmasis „Genet Major“ buvo sumontuotas į ANBO-V Nr. 46, liepos mėnesį kitas toks variklis – į ANBO-V Nr. 49. 1934 m. lapkričio 1 d. naujais varikliais buvo aprūpinti ir ANBO-V Nr. 43 ir 51, o 1935 m. pavasarį – ir paskutinis Nr. 50.
_1.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)