Vliorės karas

Vliorės karas
Priklauso: Albanijos–Italijos konfliktas

Italijos kareiviai Vliorėje
Data 1920 m. birželio 4–rugsėjo 3 d.
Vieta Pietų Albanija
Rezultatas Albanų pergalė
Konflikto šalys
Albanija Albanijos kunigaikštystė
Albanų savanorių pajėgos 		Italija Italijos karalystė
Pajėgos
4 000 *virš 20 000 pėstin.
*200 artilerijos vnt.
*dalis karo laivyno
Nuostoliai
3 000 žuv. 2 000–3 000 žuv.

Vliorės karas (alb. Lufta e Vlorës, Lufta elikimo Njëzetës, it. Guerra di Valona) – tai 1920 m. vykę mūšiai tarp Italijos pajėgų, dislokuotų Vliorės regione, ir smulkių Albanijos patriotų grupių. Karas tęsėsi 3 mėnesius ir turėjo didelį poveikį, sprendžiant Albanijos žemių priklausomybės likimą Paryžiaus taikos konferencijoje 1920 m. Vliorės karas buvo vienas iš veiksnių, įtvirtinant Albanijos nepriklausomybę.[1]

Prielaidos

Prieš įsitraukdama į Pirmąjį pasaulinį karą kaip Antantės sąjungininkė Italijos karalystė turėjo 1915 m. pasirašiusi slaptą Londono sutartį, pagal kurią Italija pasižadėjo per mėnesį paskelbti karą Vokietijai ir Austrijai-Vengrijai, už tai karo pabaigoje gaudama kai kurių teritorijų. Šioje sutartyje Italijai buvo pažadėtos Albanijos žemės.[2]

1920 m. Paryžiaus taikos konferencijoje sąjungininkai dar nebuvo nusprendę dėl Albanijos ateities, tačiau Italijos pretenzijos į Vliorę nebuvo ginčijamos. Italijos ministras pirmininkas Nitti taip pat tikėjosi gauti mandatą ir likusiai šalies daliai remiantis slapta Londono sutartimi.[3]

Konfliktas

Albanų sukilėlių atimtos patrankos iš italų Vliorės mūšyje

Mūšiai prasidėjo birželio 4 d. po to, kai italų generolas Settimo Piacentini atsisakė Vliorės rajoną perduoti Albanijos vyriausybei. Nacionalinis gynybos komitetas su politiniu lyderiu Qazim Koculi sutelkė apie 4 000 albanų savanorių. Tuo tarpu italų pajėgos regione siekė 20 000 gerai ginkluotų kareivių. Pirmas kovas albanų sukilėliai pradėjo Vliorės mieste, naudodami vien kardus, lazdas ir akmenis. Kai kurie iš jų visiškai neturėjo ginklų.

Buvę įtvirtinimai negalėjo sulaikyti albanų kariuomenės puolimo ir revoliucinių judėjimų pačioje Italijoje.[4] 1920 m. rugpjūčio 2 d. buvo pasirašytas Albanijos–Italijos protokolas, pagal kurį Italija turėjo palikti šalį. Šis susitarimas nubraukė Italijos pretenzijas į Vliorę ir mandatą valdyti Albaniją, išgelbėjant šios šalies teritoriją nuo tolesnio dalinimo. Ugnies nutraukimas buvo pasiektas rugpjūčio 5 d., taip užbaigiant nesutarimus tarp italų ir albanų.

Pasekmės

Tai buvo pirma Albanijos valstybės sutartis su užsienio šalimi. Italija pripažino Albanijos teritorinį vientisumą ir jos 1913 m. sienas.[5] Vliorė buvo pirmoji nepriklausomos Albanijos sostinė.

Literatūra

  • Pearson, Owen. Albania in the Twentieth Century: A History. Volume One. New York: I.B. Tauris, 2006 (ISBN 1-84511-013-7)

Šaltiniai

  1. ↑ Albanian identities: myth and history Authors Stephanie Schwandner-Sievers, Bernd Jürgen Fischer Editors Stephanie Schwandner-Sievers, Bernd Jürgen Fischer Edition illustrated Publisher C. Hurst & Co. Publishers, 2002 ISBN 1-85065-572-3, ISBN 978-1-85065-572-5
  2. ↑ Southern Albania, 1912-1923 Publisher Stanford University Press ISBN 0-8047-6171-X, 9780804761710 p.61
  3. ↑ Italy from liberalism to fascism, 1870-1925 Author Christopher Seton-Watson Edition illustrated Publisher Taylor & Francis, 1967 ISBN 0-416-18940-7, ISBN 978-0-416-18940-7 p. 578
  4. ↑ June 1920 Revolt of Bersaglieri in Ancona (in Italian)
  5. ↑ Albania and King Zog: independence, republic and monarchy 1908-1939 Volume 1 of Albania in the twentieth century, Owen Pearson Volume 1 of Albania and King Zog, Owen Pearson Author Owen Pearson Edition illustrated Publisher I.B.Tauris, 2004 ISBN 1-84511-013-7, ISBN 978-1-84511-013-0 page 151 [1]
Vikiteka: Vliorės karas – vaizdinė ir garsinė medžiaga