Pietų Vietnamo nacionalinio išsivadavimo frontas (vietnam. Mặt Trận Giải Phóng Miền Nam Việt Nam; Vietkongas iš vietnamiečių kreipinio Việt Nam Cộng Sản „vietnamiečių komunistas“) buvo komunistų karinė organizacija, veikusi Pietų Vietname ir siekusi režimo nuvertimo ir Pietų Vietnamo inkorporavimo į Šiaurės Vietnamą. Vietkongu kartais vadinama tik nacionalinio išsivadavimo fronto karinė šaka.
Vietkongas buvo įkurtas 1960 m. Šiaurės Vietnamo komunistų iniciatyva, siekiant paskatinti partizaninius veiksmus Pietų Vietname. XX a. septinto dešimtmečio pradžioje organizacija sparčiai augo ir 1964 m. ją sudarė virš 30 000 karių.
Vietkongas turėjo tris organizacinius lygmenis: reguliariąją kariuomenę, vadovaujamą Pietų Vietnamo komunistų, nuolatinius partizanus susibūrusius į grupes, kurioms vadovavo provincijų vadovybė ir nenuolatinė savigynos milicija, skirta kaimų gynybai. Didžiąją dalį Vietkongo pajėgų sudarė partizanai, kurie neturėjo uniformų ir galėjo ištirpti tarp civilių gyventojų pasibaigus jų misijai. Dažniausia Vietkongo taktika buvo trumpalaikiai išpuoliai prieš vyriausybės objektus, karinius postus ir net apskričių miestus. Žymiausia jų pergalė buvo prie Ap Bac kaimo 1963 m. pradžioje, kai Vietkongui pavyko padaryti didelių nuostolių Pietų Vietnamo vyriausybinėms pajėgoms.
Vietkongas kovojo tiek su Pietų Vietnamo oficialiąja valdžia, tiek su ją palaikiusia JAV kariuomene. Vietkongą palaikė Šiaurės Vietnamas. Didžiausią akciją Vietkongas įvykdė 1968 m. sausio 30 d.–31 d., kai virš 80 tūkst. partizanų prasiskverbė į Pietų miestus ir žaibiškai užpuolė pietiečių ir amerikiečių armijų dalinius. šis puolimas buvo atremtas ir vietkongas patyrė didelių nuostolių (apie 40 000 karių). Nuo to laiko Vietnamo kare didesnę įtaką įgavo Šiaurės Vietnamo Liaudies Armija.
1969 m. Vietkongas sudarė laikinąją Pietų Vietnamo respublikos vyriausybę, kuri po Saigono užėmimo 1975 m. perėmė valdžią ir 1976 m. suvienijo šalį įkuriant komunistinę Vietnamo Socialistinę Respubliką.
