Vidžemė (latv. Vidzeme, lyv. Vidūmō[1]) – istorinis-kultūrinis regionas šiaurės centrinėje Latvijos dalyje, šiauriau Dauguvos upės. Regiono pietvakariuose yra Latvijos sostinė Ryga.
XVIII a. pr. – XX a. pr. buvusi Lifliandijos arba Vidžemės gubernija buvo didesnė už Latvijos istorinį regioną, nes apėmė dalį dabartinės Estijos (maždaug sutapo su buvusiąja Švedijos Livonija).
Istorija
Vidruamžiais Vidžemės teritorijoje gyveno latgaliai ir lyviai (palei Rygos įlanką ir Dauguvos bei Gaujos žemupiuose). Iki Kalavijuočių ordino užkariavimo Dauguva, kuri dabar laikoma pietrytine Vidžemės riba, buvo riba tarp dešiniajame Dauguvos krante gyvenusių lyvių ir latgalių ir kairiajame upės krante gyvenusių sėlių ir žiemgalių. Žymiausia latgalių žemė dabartinėje Vidžemėje buvo Talava.
Po Livonijos karo dalis Livonijos Konfederacijos teritorijos dešiniajame Dauguvos krante ir Rygos miestas atiteko Abiejų Tautų Respublikai. Iš jos buvo sudaryta Livonijos kunigaikštystė. Kairiajame krante likusi Livonijos dalis sudarė Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystę.
1600 m. prasidėjo Abiejų Tautų Respublikos karas su Švedija. Jo metu švedai ne kartą įsiveržė į Vidžemę, o po 1625 m. liepą prasidėjusio įsiveržimo Abiejų Tautų Respublika visiems laikams prarado savo valdytas teritorijas dabartinėje Vidžemėje.[2] Po Respublikos karo su Švedija sudarytose Altmarko paliaubose 1629 m. regionas pripažintas Švedijai[3], situacija nepasikeitė ir po 1635 m. Štumdorfo paliaubų. Siena su Abiejų Tautų Respublika ėjo šiek tiek į rytus nuo Aiviekstės upe, kuri dabar laikoma Vidžemės rytine siena.[2]
Po Šiaurės karo Švedijos Livonija pagal Ništato taikos sutartį 1721 m. atiteko Rusijai. Čia Rusija sudarė Rygos guberniją, kurią 1796 m. pervadino į Lifliandijos guberniją (latviškai Vidzemes guberņa). Gubernija turėjo tam tikrą savivaldą per vokiečių baronų dominuojamą landtagą. Po Pirmojo pasaulinio karo gubernija buvo pasidalinta tarp naujai susikūrusių Latvijos ir Estijos respublikų.
Gamta ir turizmas
Vidžemės regione yra tokei svarbūs Latvijos gamtos objektai kaip Gauja – ilgiausia Latvijos upė (460 km), Gaizinkalnas – aukščiausias Latvijos kalnas (312 m virš jūros lygio)[4], Gutmanio ola – didžiausia Latvijos ola (500 m³, 10 m aukščio, 12 m pločio, 18,8 m gylio). Vidžemėje Baltijos jūros pakrantės peizažą praturtina smiltainio uolos Mantiniuose, akmeningos įlankėlės Vitrupėje ir smėlėtieji Jūrmalos ir Saulkrastų paplūdimiai.
Šalyje vandens turistus vilioja vingiuotoji Gauja. Žygiams vienam ar kartu su šeima labai tinkama yra Gaujos senvagė. Žymus gamtos turizmo objektas yra Gaujos nacionalinis parkas, pirmasis nacionalinis parkas Latvijoje. Senovės latvių piliakalniai, viduramžių pilys, smiltainio olos, skulptūrų sodas yra vaizdingose kalvose prie Gaujos upės. Įspūdinga didžioji liepa primena romantišką Turaidos Rožės legendą. Sportiško gyvenimo būdo šalininkam patinka gerai įtaisytos slidinėjimo trasos, bobslėjaus ir rogučių trasa Siguldoje.
Amatos upės krantai stebina smiltainio atodangomis – Zvartės uola Amatos senvagėje yra viena iš aukščiausių smiltainio atodangų Latvijoje. Ėrglių uolos yra didžiausios uolos Gaujos krante. Senieji Hanzos sąjungos miestai Valmiera, Cėsys ir Limbažiai siūlo apžiūrėti didelį architektūros ir kultūros paminklų rinkinį. Cėsių Livonijos ordino viduramžių pilies griuvėsiuose vyksta kasmetiniai klasikinės muzikos festivaliai.
Vienintelė Latvijos siaurojo geležinkelio linija Gulbenė-Alūksnė yra unikalus, vis dar funkcionuojantis technikos istorijos paminklas.
Šaltiniai
| Latvijos etnokultūriniai regionai |
|---|
| |
|
