XX a. Tarpukaryje Velžio kaimas turėjo savo bažnyčią, pastatytą apie 1930 m. Čia būdavo dveji atlaidai. Vyskupas Kazimieras Paltarokas pašventino bažnyčią, kuri stovėjo Uršulei Valentinavičiūtei priklausančioje žemėje. Ši moteris paaukojo bažnyčiai 4 ha žemės. Bažnyčia ir klebonija pastatytos iš kaimo žmonių surinktų aukų. Velžio kaime aktyviai veikė pavasarininkų kuopa.
Sovietmečiu Velžio kaimas priklausė Staniūnų tarybiniam ūkiui. Yra išlikęs sovietinių laikų Velžio religinės bendruomenės registracijos pažymėjimas, išduotas 1948 m. rugsėjo 2 d. Pažymėjime nurodoma, kad bendruomenei priklauso ten esanti bažnyčia (kulto pastatas). Tačiau vėliau bažnyčia buvo nacionalizuota, uždaryta, perstatyta ir paversta gyvenamuoju namu. 1997 m. kitame gyvenamame name įkurta dabartinė koplyčia.
Iki restauracijos
2007 m. gegužės 14 d. Panevėžio vyskupo dekretu Nr. 169/07 įkurta Velžio Švč. Jėzaus Širdies parapija, priklausanti Panevėžio–Krekenavos dekanatui. Parapijai, be Velžio, priskirti esantys kaimai: Pajuodžių, Keravos, Žeriaukų, Tautkūnų, Kirkūnų, Staniūnų, Vyčių, Velželio, Karūžiškių, Liūdynės, Pakalnių. Sudaryta parapijos taryba, kuri kartu su klebonu rūpinosi naujos bažnyčios pastatymu. 2007 m. parengtas bažnyčios projektas, [3]2011 m. paskirtas sklypas bažnyčios statybai Alantos gatvėje.[4]
2021 m. Velžio koplyčia, įsikūrusi senos statybos pastate, per gerą pusmetį buvo suremontuota. Lėšas rekonstrukcijai pagal parengtą projektą skyrė rajono savivaldybė, kurios žinioje yra pastatas. Kol vyko koplyčios atnaujinimo darbai, pamaldos laikinai vyko Velžio seniūnijos administracijos patalpose. Vietos bendruomenė praeityje pageidavo turėti maldos namus. Po ilgų svarstymų tuomet buvo ruošiamas projektas bažnyčiai statyti, skirtas žemės sklypas. Panevėžio vyskupu tapus L. Vodopjanovui, nuspręsta, kad užtenka koplyčios.[5]
