Varšuvos kunigaikštystės kariuomenė

Varšuvos kunigaikštystės kariuomenė
lenk. Armia Księstwa Warszawskiego

Varšuvos kunigaikštystės herbas
Veikimo laikas 1807–1814 m.
Valstybė Varšuvos kunigaikštystė
Mūšiai Ketvirtosios koalicijos karas
Napoleono žygis į Rusiją
Šeštosios koalicijos karas
Vadovybė
Žinomi vadai Juzefas Poniatovskis
Janas Henrykas Dombrovskis
Varšuvos kunigaikštystės lenkų ulonai.
17-ojo ulonų pulko brigados generolas ir pulkininkas. Šį pulką 1812 m. Lietuvoje įkūrė Mykolas Juozapas Tiškevičius.

Varšuvos kunigaikštystės kariuomenė (lenk. Armia Księstwa Warszawskiego) – Varšuvos kunigaikštystės karinės pajėgos.

Kariuomenėje buvo apie 30 000 karių, o karo metu ji išaugo iki beveik 100 000 karių. Ją sudarė pėstininkai ir stiprios kavalerijos pajėgos, remiamos artilerijos. Jai didelę įtaką darė Napoleono armija, todėl jos papročiai ir tradicijos sukėlė tam tikrą socialinę įtampą, tačiau paprastai jai priskiriamos naudingos modernizacijos ir reformos.

Dydis

Varšuvos kunigaikštystės kariuomenės pagrindą sudarė lenkų legionieriai.[1][2] Be to, prie jos prisijungė vyresni Abiejų Tautų Respublikos kariai, atsiliepę į Juzefo Poniatovskio kvietimą, ir patriotiškai nusiteikęs jaunimas.[3] 1808 m., pasibaigus pirmajam nepaprastosios padėties laikotarpiui ir kunigaikštystei tapus saugesnei, buvo leista norintiems pasitraukti iš kariuomenės.[3] Kariuomenė buvo papildyta didelėmis naujokų bangomis 1809 ir 1812 m. karų išvakarėse, kai kunigaikštystė kariavo su kitomis užkariautomis valstybėmis, o tai lėmė tų teritorijų rekrutų antplūdį, kurie tikėjosi išlaisvinti savo tėvynę.[3] Paskutinis verbavimo etapas vyko 1813 m. rudenį ir žiemą, kai po Napoleono pralaimėjimo Rusijoje kunigaikštystė bandė sutelkti karius savo gynybai.[3]

Įkūrus kariuomenę, joje buvo 30 000 karių (iš 2,6 mln. kunigaikštystės gyventojų),[4][5] todėl kariuomenės dydis buvo didelė ekonominė našta mažai valstybei.[5] 1809 m. kariuomenės dydis padvigubintas.[5] Keletą pulkų rėmė prancūzai.[5] 1812 m. kare į kariuomenę buvo įtraukta beveik 100 000 vyrų – daugiau nei kada nors turėjo ATR kariuomenė.[6] 1813 m. rudenį po pralaimėjimo Rusijoje atkurtoje kariuomenėje buvo apie 20 000[3] arba 40 000[7] karių (šaltiniai skiriasi).

Apskaičiuota, kad per trumpą kariuomenės gyvavimo laikotarpį joje tarnavo apie 180 000–200 000 vyrų.[8] Be Varšuvos kunigaikštystės kariuomenės, lenkai taip pat tarnavo kitose su Prancūzija susijusiose formuotėse, ypač Vyslos legione.[9] Be nuolatinės kariuomenės, buvo galima pasitelkti nacionalinę gvardiją, kaip atsitiko 1809 ir 1811 m.[9]

Struktūra

Varšuvos kunigaikštystės kariuomenę sudarė šios formuotės:

  • vienas kirasyrų pulkas (14-asis)
  • dešimt ulonų pulkų (2-asis, 3-asis, 6-asis, 7-asis, 8-asis, 9-asis, 11-asis, 12-asis, 15-asis, 16-asis); 1812 m. Lietuvoje buvo įsteigti dar penki pulkai (17-asis, 18-asis, 19-asis, 20-asis, 21-asis)
  • du husarų pulkai (10-asis, 13-asis)
  • trys raitųjų šaserių pulkai (1-asis, 4-asis, 5-asis)
  • septyniolika pėstininkų pulkų (1-asis, 2-asis, 3-asis, 4-asis, 5-asis, 6-asis, 7-asis, 8-asis, 9-asis, 10-asis, 11-asis, 12-asis, 13-asis, 14-asis, 15-asis, 16-asis, 17-asis); 1812 m. Lietuvoje buvo įsteigti dar penki pulkai (18-asis, 19-asis, 20-asis, 21-asis, Lietuvos šaulių pulkas)
  • vienas raitosios artilerijos pulkas
  • dvidešimt penkios reguliariosios artilerijos kuopos

1813 m. buvo suplanuoti keli lengvosios kavalerijos daliniai, vadinamieji krakusai; galiausiai buvo suformuotas tik vienas pulkas.

Varšuvos kunigaikštystės 5-asis pėstininkų pulkas.

Veiklos istorija

Kariuomenė buvo suformuota 1807 m. įkūrus Varšuvos kunigaikštystę. Ji dalyvavo daugybėje karų Napoleono pusėje, įskaitant Ketvirtosios koalicijos karą (1806–1807 m.), Pusiasalio karą, 1809 m. Penktosios koalicijos karą (ypač Austrijos–Lenkijos kare) ir 1812–1813 m. Šeštosios koalicijos karą (ypač Napoleono žygyje į Rusiją).[9] 1812 m. kampanijos Rusijoje metu Varšuvos kunigaikštystės daliniai sudarė ištisą Didžiosios armijos korpusą (V korpusą).[10] Šiame kare kariuomenė patyrė daugiau nei 70 % nuostolių.[11] 1813 m. Leipcigo mūšyje kunigaikštystės kariuomenė smarkiai nukentėjo – žuvo kunigaikštis Juzefas Poniatovskis.[12][13]

Po Napoleono pralaimėjimo 1813 m. Varšuvos kunigaikštystę užėmė Napoleono priešai.[14][12][10] Išsilaikė tik kelios įgulos tvirtovėse, o didžioji dalis kariuomenės tais pačiais metais išvyko paskui Napoleoną atgal į Prancūziją.[14] Po Poniatovskio mirties, 1814 m., kariuomenė vis dar turėjo apie 8 000 karių Prancūzijos kontroliuojamose teritorijose, daugiausia Prancūzijoje, tačiau buvo įtraukta į Prancūzijos kariuomenę, o po Napoleono pralaimėjimo nustojo egzistuoti.[14][12] Po Fontenblo sutarties dauguma kunigaikštystės karių buvo atiduoti rusams.[15]

Išnašos

  1. ↑ Piotr Stefan Wandycz (1980). The United States and Poland. Harvard University Press. p. 53. ISBN 978-0-674-92685-1. Nuoroda tikrinta 2012-05-10.
  2. ↑ Paul Robert Magocsi; Jean W. Sedlar; Robert A. Kann; Charles Jevich; Joseph Rothschild (1974). A History of East Central Europe. University of Washington Press. p. 29. ISBN 978-0-295-95358-8. Nuoroda tikrinta 2012-05-10.
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 „Wojsko polskie“. Napoleon.org.pl. Suarchyvuotas originalas 2012-05-14. Nuoroda tikrinta 2012-05-11.
  4. ↑ Jacek Jędruch (1998). Constitutions, elections, and legislatures of Poland, 1493–1977: a guide to their history. EJJ Books. p. 206. ISBN 978-0-7818-0637-4. Nuoroda tikrinta 2011-08-13.
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 Paul Robert Magocsi; Jean W. Sedlar; Robert A. Kann; Charles Jevich; Joseph Rothschild (1974). A History of East Central Europe. University of Washington Press. p. 29. ISBN 978-0-295-95358-8. Nuoroda tikrinta 2012-05-10.
  6. ↑ William Fiddian Reddaway (1971). The Cambridge History of Poland. CUP Archive. p. 232. GGKEY:2G7C1LPZ3RN. Nuoroda tikrinta 2012-05-11.
  7. ↑ William Fiddian Reddaway (1971). The Cambridge History of Poland. CUP Archive. p. 233. GGKEY:2G7C1LPZ3RN. Nuoroda tikrinta 2012-05-11.
  8. ↑ Paul Robert Magocsi; Jean W. Sedlar; Robert A. Kann; Charles Jevich; Joseph Rothschild (1974). A History of East Central Europe. University of Washington Press. p. 48. ISBN 978-0-295-95358-8. Nuoroda tikrinta 2012-05-11.
  9. ↑ 9,0 9,1 9,2 Juliusz Bardach, Boguslaw Lesnodorski, and Michal Pietrzak, Historia panstwa i prawa polskiego (Warsaw: Paristwowe Wydawnictwo Naukowe), 1987, p.356-357
  10. ↑ 10,0 10,1 Otto Pivka (2012-03-20). Napoleon's Polish Troops. Osprey Publishing. p. 19. ISBN 978-1-78096-549-9. Nuoroda tikrinta 2012-05-11.
  11. ↑ William Fiddian Reddaway (1971). The Cambridge History of Poland. CUP Archive. p. 233. GGKEY:2G7C1LPZ3RN. Nuoroda tikrinta 2012-05-11.
  12. ↑ 12,0 12,1 12,2 Norman Davies (1982). God's Playground, a History of Poland: 1795 to the present. Columbia University Press. p. 269. ISBN 978-0-231-05353-2. Nuoroda tikrinta 2012-05-10.
  13. ↑ Ronald Pawly; Patrice Courcelle (2007-08-21). Napoleon's Polish Lancers of the Imperial Guard. Osprey Publishing. p. 4. ISBN 978-1-84603-256-1. Nuoroda tikrinta 2012-05-11.
  14. ↑ 14,0 14,1 14,2 John R. Elting (1997-03-22). Swords Around A Throne. Da Capo Press. pp. 380–3812. ISBN 978-0-306-80757-2. Nuoroda tikrinta 2012-05-11.
  15. ↑ David Laven; Lucy Riall (2000-02-01). Napoleon's Legacy: Problems of Government in Restoration Europe. Berg. p. 116. ISBN 978-1-85973-249-6. Nuoroda tikrinta 2012-05-11.