Vakarų Bengalija (beng. পশ্চিমবঙ্গ = Pościm Bônggo) – Indijos valstija, apimanti 88 752 km² teritoriją, kurioje gyvena 80 milijonų gyventojų (2001), tarp jų 60 milijonų bengalų. Ribojasi su Bangladešu, Nepalu bei Asamo, Sikhimo, Orisos, Džarkhando valstijomis.
Šis regionas – vienas derlingiausių ir svarbiausių Indijos subkontinente. Jau I tūkst. pr. m. e. čia susiformavo pirmosios arijų valstybės: Anga, Magadha. I tūkst. pr. m. e. II pusėje ir I tūkst mūsų eroje I pusėje būtent Magadha vaidino lemiamą vaidmenį, nes iš čia kilo visą Indiją suvienijusios imperijos, tokios kaip Maurjų imperija ar Guptų imperija.
Nuo VII a. formavosi bengalų kalba ir identitetas. Tuo metu regione klestėjo garsios dinastijos, kurių viena, Pala dinastija, trumpam vėl tapo visos šiaurės Indijos vienytoja.
Bengaliją musulmonai užkariavo XIII a. Mogolų imperijos laikais krašte klestėjo amatai ir prekyba. XV a. pasirodė pirmieji europiečių pirkliai. Anglijos kontrolei kraštas pateko XVIII a.
Po Indijos nepriklausomybės paskelbimo 1947 m. Bengalija buvo padalinta į dvi dalis. Hinduistų vyraujama vakarinė dalis tapo Vakarų Bengalijos valstija, o rytinė musulmoniška – Rytų Pakistanu (Bangladešu).
.svg)
