Užpakalinės eilės balsiai – tam tikri kalbose vartojami balsiai. Pagrindinis jų požymis – tariant aukščiausia liežuvio vieta pasislenka į burnos galą, gilumą, tačiau nesukuriamas susiaurėjimas, verčiantis tarti priebalsį.[1]
Lietuvių kalboje vartojami užpakalinės eilės balsiai [uː], [ʊ], [oː], [ɔ], [ɑː], [ɐ], žymimi atitinkamai raidėmis ū (ų), u, o, o, a (ą), a;[2] [oː] yra ilgasis balsis o savos kilmės žodžiuose ir prisitaikiusiuose skoliniuose (mótina, sõdas, põnas), [ɔ] – trumpasis o daugiausia tarptautiniuose žodžiuose (anekdòtas). Užpakaliausias, toliausiai nuo dantų esantis balsis yra [ɑː],[3] lietuvių kalbos rašyboje žymimas raidėmis a (ã, á), ą.
Beveik užpakalinės eilės balsiai iš esmės yra užpakalinių balsių porūšis; jokioje kalboje nesupriešinami beveik užpakalinės ir užpakalinės eilės balsiai remiantis vien šiuo požymiu.
Sulūpintas užpakalinės eilės beveik žemutinio pakilimo balsis [ɔ]
Nesulūpintas užpakalinės eilės žemutinio pakilimo balsis [ɑ]
Sulūpintas užpakalinės eilės žemutinio pakilimo balsis [ɒ]
Taip pat esama nemaža užpakalinės eilės balsių, neturinčių savo užrašymo TFA ([uᵝ], [ʊ̜], [oᵝ] ir kt.) arba žymimų diakritiniais ženklais, norint patikslinti jų tarimą (⟨u̞⟩, ⟨o̝⟩, ⟨ʊ̠⟩).