Ukrainos socialistų partija, (SPU, Соціалістичнa партія України) – Ukrainos kairiojo centro politinė partija.
Istorija
Įkurta 1991 m. rugpjūčio 26 d. reorganizavus dalį buvusios Ukrainos komunistų partijos. Iki 1996 m. vietinės organizacijos buvo sukurtos visose srityse. 1992 m. pradėjo eiti partinis laikraštis „Tovariš", įkurtas Teorijos centras, parengęs naują SPU programą.
1993 m. SPU pasiskelbė opozicija prezidentui Leonidui Kravčukui. 1994 m. SPU kandidatai buvo iškelti 179 iš 450 rinkimų apygardų, jų priešininkai buvo valstybinė nomenklatūra iš vienos pusės ir vadinamieji demokratai iš kitos. Į Aukščiausiąją radą buvo išrinkta 14 SPU atstovų, partijos lyderis Aleksandras Morozas tapo Rados pirmininku. SPU pasiūlyta programa buvo priimta kaip visos Rados politinė platforma.
Tačiau 1994 m. prezidentu išrinkus karinio pramoninio komplekso atstovą Leonidą Kučmą, (jam rinkimuose oponavęs A. Morozas, gavęs 3,5 mln. balsų liko trečias), daug kas pasikeitė. Net ir dalis SPU deputatų palaikė prezidento radikalių ekonominių reformų politiką, nors jai pasipriešino SPU narių dauguma. Krizė kilo ir parlamente, tačiau A. Morozui pavyko ją suvaldyti, o SPU frakcija padidėjo iki 29 narių.
Tačiau L. Kučma toliau gilino konfliktą su Rada, todėl SPU pasiūlė priimti naują šalies konstituciją. 1996 m. parlamentas ją priėmė, įtvirtindamas demokratijos pasiekimus.
1998 m. Rados rinkimuose SPU sudarė koaliciją su žemdirbių partija ir gavo 35 vietas, iš jų 6 – iš 250 vienmandačių apygardų. Rados pirmininku buvo išrinktas koalicijos atstovas O. Tkačenka. Tačiau netrukus koalicija subyrėjo.
Per 1999 m. prezidento rinkimus prieš A. Morozą ir SPU prasidėjo šmeižto ir diskreditacijos kampanija,[reikalingas šaltinis] todėl 2000 m. Politinė taryba keletą jų pašalino iš partijos, kartu išėjo dar 212 narių. 2002 m. rinkimuose gauta 20 vietų parlamente. 2004–2005 m. „Oranžinės revoliucijos“ metu SPU, baimindamasi socialinių garantijų dirbantiesiems apkarpymo nepalaikė liberaloViktoro Juščenkos pozicijų.
