PROFILPELAJAR.COM

Tonatijus (nah. Tōnatiuh „Saulė“), kitaip Kuautemokas („smingantis erelis“), Pilcintektetlis („jaunasis valdovas“), Totekas („mūsų vadas“), Šipilis („turkio spalvos viešpats“) – actekų saulės dievas. Vaizduojamas kaip jaunuolis raudonu veidu ir ugniniais plaukais, dažniausiai sėdintis, su Saulės skrituliu arba pusskrituliu užnugaryje. Kad nuolatos išliktų jaunas ir stiprus, Tonatijus kasdien turi būti girdomas aukų krauju, kitaip naktį bekeliaudamas per požeminį pasaulį jis gali žūti; dėl šios priežasties Tonatijaus garbei kasdien vidurdienį aukotas mūšyje puolusių karių kraujas.

Pasak actekų, visata pergyveno keletą amžių, kurių metu saule būdavo vis skirtingas dievas. Penktosios saulės amžiuje saule tapo Tonatijus, kalendoriškai įvardijamas Naui Olin („keturi judesiai“). Apie saulės kilmę actekai turėjo daug mitų; žymiausias šis: po pasaulio sutvėrimo (arba penktojo amžiaus pradžioje) susirinko dievai, kad nuspręstų, kuris iš jų tapsiąs saulės dievu. Tam jie sukūrę laužą, į kurį turėjęs žengti išrinktasis, bet visi dievai bijoję siaubingos kaitros. Galiausiai Nanauatlis („nušašęs niežais“), kenčiąs nuo sunkios ligos, metęsis liepsnon, kur pradėjęs spirgėti, kaip ant anglių kepama mėsa. Po jo žengęs Tekistekatlis („esantis kriauklėje“), trissyk iki Nanauatlio bandęs įžengti į laužą, bet atšokęs dėl neištveriamo karščio. Nanauatlis tapęs saule, o Tekistekatlis – mėnesiu (dievu Mectliu). Pradžioje mėnulis švytėjęs taip pat ryškiai kaip ir saulė, bet kažkas suirzęs ant šio dievo ir į jį metęs triušį. Nuo to laiko Mectlis vaizduojamas kaip juodas skritulys arba vandens indas, kuriame yra triušis.

Tonatijus yra karių–erelių sąjungos globėjas, o jo simbolis – erelis. Actekų visuomenėje Tonatijaus kultas buvo ypač ryškus.^[1]