Tolerancija – įgyjamas organizmo nejautrumas kenksmingam aplinkos poveikiui. Toks poveikis gali būti ribota ksenobiotiko (nuodo) dozė ^[2] arba grynai fizinis poveikis (sausra, karštis ^[3], ultravioletiniai spinduliai^[4] ir pan).

Skiriama labai greita, greita ir chroniška tolerancija.

Labai greta tolerancija pasireiškia per keletą minučių po pirmosios dozės. Greita tolerancija pasireiškia per keletą valandų. Pakartotinės dozės ar poveikiai tokiai tolerancijai atsirasti nebūtinos.^[2]

Lėtoji (chroniška) tolerancija vystosi palaipsniui, kai kenksmingas poveikis veikia ilgai, nepertraukiamai arba dažnai, tokia pačia arba didėjančia doze. Jei poveikis pašalinamas, tolerancija neretai ilgainiui išnyksta tačiau jam vėl atsiradus, antrą ir vėlesnius kartus tolerancija išsivysto greičiau.

Tolerancija ne visada yra specifinė, gali būti ksenobiotinės medžiagos, kurias pavartojus, tolerancija bus tokia, kokia buvo jau anksčiau vartotam kitokiam, panašiam ksenobiotikui.

Tolerancijos procese dalyvauja daugelis organizmo sistemų: modifikuojami ar kitaip ląstelės struktūrose išdėstomi esami baltymai, papildomai susintetinamos apsaugančios medžiagos ^[4], galimi persitvarkymai ląstelės, organizmo, elgesenos lygmenyse. Vieniems šių pakitimų pakanka trumpo laiko, kiti užtrunka žymiai ilgiau. Žinomi atsparūs mutantai ^[4] kuriose dėl pakitusios reguliacijos įprastai tolerancijos aktyvuojami pokyčiai palaikomi nuolat. Tačiau, kad ir labiau atsparus konkrečiam poveikiui, toks organizmas gali būti apskritai mažiau gyvybingas.

Tolerancija žinoma jau seniai. Praeityje kai kurie valdovai vartodavo nedideles nuodų dozes, kad pripratintų savo organizmus, taip bandydami išvengti nunuodijimo ^{[reikalingas šaltinis]}.

Tolerancija medikamentams, narkotinėms medžiagoms – reiškinys, kai ilgiau vartojant medžiagą, organizmo reakcija į tą medžiagą mažėja. Žmogui susiformuoja daug efektyvesnė „gynybinė“ sistema vartojamai medžiagai. Jo ta medžiaga nebeveikia taip stipriai kaip veikdavo anksčiau ar kaip tokia pati dozė veiktų kitus. Tolerancija paprastai išnyksta ilgesnį laiką nevartojant tos medžiagos. Kai kurioms medžiagoms tolerancija neišsivysto, kitoms (kaip heroinui) ji vystosi labai greitai.

Jei žmogui vystosi tolerancija ir jis patiria psichologinę priklausomybę ar fizinę priklausomybę, kurių negali ar nenori nugalėti tuo pat metu tai gali būti labai pavojingas derinys. Taip elgiantis, paprastai norint pasiekti tą patį rezultatą, pasirenkama vis didesnė dozė. Kitas pasirinkimas – nutraukti vartojimą mažiausiai mėnesiui ir palaukti kol tolerancija praeis.

Tolerancija veikia taip pat ir mirtiną dozę. Žmogaus kuriam išsivysčiusi stipri tolerancija vidutinė vartojama dozė gali viršyti eiliniam žmogui mirtiną dozę. Kai toks žmogus be specialistų pagalbos mėgina nutraukti vartojimą, o po kelių savaičių nevartojimo galiausiai palūžta ir vėl suvartoja tiek kiek jam anksčiau buvo įprasta (neįvertinant sumažėjusios tolerancijos), tai gali baigtis mirtimi. Toks reiškinys labiausiai būdingas opiatams – morfinui, heroinui, aguonų ekstraktui, opijui.