Titas Dalevskis

Titas Dalevskis
lenk. Tytus Dalewski
Titas Dalevskis
Gimė 1840 m. gegužės 1 d.
Vilnius, Rusijos imperija
Mirė 1863 m. gruodžio 30 d. (23 metai)
Vilnius, Rusijos imperija
Palaidotas (-a) Vilniaus Rasų kapinių koplyčioje
Tėvas Dominykas Dalevskis
Motina Dominyka Narkevičiūtė
Veikla rezistentas, visuomenės veikėjas, 1863 m. sukilimo dalyvis
Alma mater Maskvos universitetas

Titas Dalevskis (pilnas vardas – Titas Jokūbas) (lenk. Tytus Dalewski; 1840 m. gegužės 1 d. Vilniuje, Rusijos imperija – 1863 m. gruodžio 30 d. Vilniuje, Rusijos imperija) – rezistentas, visuomenės veikėjas, 1863 m. sukilimo dalyvis.

Dalevskių šeima

Dominykas Dalevskis ir Dominyka Narkevičiūtė Dalevskienė viso susilaukė 10 vaikų.

Pranciškus Dalevskis, gim. 1825 m., ir Aleksandras Dalevskis, gim. 1827 m., įkūrė Lietuvos jaunimo brolybės sąjungą, rezistentai, Pranciškus taip pat 1863 m. sukilimo dalyvis, Tekla Dalevskytė-Jenikienė, gim. 1829 m., 1863 m. sukilimo dalyvė, Julija Dalevskytė-Berkmanienė, gim. 1830 m., 1863 m. sukilimo dalyvė, Juzefa Dalevskytė, gim. 1832 m., 1863 m. sukilimo dalyvė, Konstantinas Dalevskis, gim. 1835 m., 1863 m. sukilimo dalyvis, 1871 m. Paryžiaus komunos dalyvis; jo dvynė sesuo Zuzana Dalevskytė-Turskienė, gim. 1835 m., 1863 m. sukilimo dalyvė, Apolonija Dalevskytė-Sierakauskienė, gim. 1838 m., 1863 m. sukilimo dalyvė; Titas Dalevskis, gim. 1840 m., 1863 m. sukilimo dalyvis; Ksavera Dalevskytė, gim. 1842 m., 1863 m. sukilimo dalyvė.[1][2][3]

Ankstyvieji gyvenimo metai ir studijos

Titas Dalevskis gimė 1840 m. gegužės 1 d. Vilniuje smulkiųjų bajorų šeimoje.[1] Lenkų herbynuose rašoma, jog Dalevskių protėviai atvyko iš Liublino vaivadijos.[4]

Ūgtelėjęs berniukas Mokėsi Vilniaus gimnazijoje. Tačiau gimnazijos nebuvo baigęs, kai kartu su broliu Konstantinu išvyko į Maskvą. Maskvoje kurį laiką ruošėsi laikyti stojamuosius egzaminus į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Kažkiek laiko pasimokęs Maskvoje, Titas 1861 m. rudenį perstojo į Sankt Peterburgo universitetą. Po studentų demonstracijų Sankt Peterburge, vėl grįžo tęsti studijų Maskvos universitete.[1]

Studijuodamas Maskvoje Titas Dalevskis tapo aktyviu studentų organizacijos „Ogol“ nariu, Maskvoje praktiškai jis šiai organizacijai vadovavo. Organizacijos viduje Dalevskis įkūrė slaptą sekciją, į kurią įėjo daugiausiai studentai, kilę iš Vilniaus gubernijos. Tarp jų buvo ir Tito Brolis Konstantinas. Ši sekcija sprendė politinius Lietuvos ir Lenkijos klausimus.[5][6][7]

Dalyvavimas 1863 m. sukilime

Prasidėjus 1863 m. sukilimui, Titas Dalevskis 1863 m. gegužę grįžo į Vilnių, kur prisidėjo prie Lietuvos sukilėlių vadovybės, buvo Konstantino Kalinausko vadovybės karo komisaras, jo sekretorius ir ekspeditorius. Palaikė ryšius su įvairiomis organizacijos grandimis.[8][3]

Po K. Kalinausko areštavimo trumpai vadovavo sukilėliams. Sušaudžius Zigmantą Sierakauską Titas Dalevskis pradėjo su šeima slapstytis Vilniuje. Dalevskio buvo ne kartą prašoma, jog bėgtų į užsienį, brolio Pranciškaus bičiulis Feliksas Rimovičius buvo atsiuntęs Titui Dalevskiui padirbtą pasą, pinigų, tačiau Dalevskis bėgti atsisakęs.[2]

1863 m. gruodžio 20 d. Titas Dalevskis buvo suimtas Vladislovo Sirokomlės našlės bute, išdavus provokatoriui.[1]

Michailo Muravjovo 1863 m. gruodžio 24 d. dekretu Titas Dalevskis nuteistas sušaudyti, bausmė įvykdyta Lukiškių aikštėje 1863 m. gruodžio 30 dieną. Palaikai slapta buvo užkasti Vilniaus Gedimino kalno tvirtovėje. 2017 m. aptikti vykdant Gedimino kalno tvirtinimo darbus. 2019 m. lapkričio 22 d. palaikai iškilmingai palaidoti Vilniaus Rasų kapinių koplyčios kolumbariume.[9]

Šaltiniai

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 V.Merkys. Dalevskių šeima. Vilnius: Vaga, 1967.
  2. ↑ 2,0 2,1 Sudarytojos Tamara Bairašauskaitė, Jolanta Sikorska Kulesza. Apolonija Dalevskytė – Sierakauskienė. Atsiminimai. Iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019. ISBN 978-609-478-028-8.
  3. ↑ 3,0 3,1 Sudarytoja Tamara Bairašauskaitė. 1863 -1864 m. sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019. ISBN 978-609-478-031-8.
  4. ↑ A.Boniecki. Herbarz Polski. T.4. Warszawa, 1901, p. 65-66.
  5. ↑ Irma Randakevičienė. Bartuševičių studijos Maskvos universitete ir lenkų, lietuvių bei gudų studentų organizacija „Ogół”, 2020. Skelbta svetainėje „Voruta.lt“, 2020-05-27.[1][neveikianti nuoroda]
  6. ↑ Franciszek Nowiński. Stowarzyszenie Studentów „Ogół“. [2][neveikianti nuoroda]
  7. ↑ Т.Ф.Федосова. Польское студенческое общество в Московском университете (1855-1863 г.г.) - Освободительное движение западных и южных славян ХIХ-ХХ в.в. Москва, 1965.
  8. ↑ „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Lietuviškumo idėja ir 1863 metų sukilimas
  9. ↑ 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių valstybinių laidotuvių ceremonija[neveikianti nuoroda]. kam.lt