Teosofija (gr. theos – dievas, sophia – išmintis, žinojimas) – filosofinė dvasinė doktrina, kuri skelbia, kad žmogus gali rasti tiesioginį ryšį su Dievu ir pažinti jį specialia praktika (intuicija, kontempliacija). Nuo teologijos skiriasi tuo, kad remiamasi patirtimi (ją bandoma teoriškai sisteminti), o ne Dievo apreiškimu ar religinėmis dogmomis.

Svarbiausias tikslas – lyginamasis įvairių religijų tyrimas, siekiant atskleisti bendrą religinių simbolių prasmę, sukurti universalų ir nedogmatišką dvasinį judėjimą bei propaguoti jį visuose kraštuose, ypač tarp inteligentijos. Doktrinoje eklektiškai jungiami budizmo, brahmanizmo, krikščionybės, okultizmo ir kiti elementai.

Teosofai tiki, kad didieji mokytojai, prie kurių priskiriamas ir Jėzus Kristus, yra tobuli tapę žmonės, kreipiantys žmonijos istoriją. Viešpats Mitra, Viešpats Krišna, Viešpats Buda ar Viešpats Kristus esą skirtingi tos pačios esybės vardai.

Teosofijos judėjimo pradžia laikomi 1875 m., kai rusė H. Blavatskaja Niujorke įsteigė teosofų draugiją. Vėliau šios draugijos centras persikėlė į Madrasą.

Teosofijos terminas vartojamas gana neapibrėžtai ir ne visada vienareikšmiškai. Prie teosofijos kai kada priskiriama net gnosticizmas, neoplatonizmas. Terminas vartojamas teisingiau, kai atspindi kai kurias XVI–XVIII a. filosofines dvasines koncepcijas, ypač vokiečių A. Paracelso, J. Bėmės, švedo E. Svedenborgo ar prancūzo L. K. Sen–Marteno.

XX a. pr. R. Šteineris plėtodamas teosofiją sukūrė antroposofijos filosofiją. Teosofijai atliepia ir naujųjų laikų judėjimas Naujasis amžius.

Vydūnas atliepė teosofijos, antroposofijos idėjoms Lietuvoje.

^[1][2]

Šis straipsnis apie filosofiją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.