Į Telšius suvarytos žydės įkurdintos kelete nedidelių namų Elektrinės, Ežero ir Telšės gatvėse.[1] Gete kalintos moterys gyveno skurdžiomis sąlygomis: miegodavo tiesiog ant grindų, nes nebuvo nei baldų, nei patalynės, valgyti kalinėms praktiškai neduodavo.[1] Geto žydėms maisto parūpindavo telšiškiai.[1] Ūkio darbams kalinės būdavo varomos į kaimus.[1] Telšių gete veikė gydytojo Maušos Blato vadovaujama ambulatorija.[3]
Šiaulių apygardos komisaras įsakė iki 1942 m. pradžios Telšių getą likviduoti.[1]Rainiuose 1941 m. gruodžio 23–24 d. įvyko geto kalinių egzekucija.[1] Maždaug 400 moterų žuvo, o apie 30 pavyko išvengti sušaudymo.[1] Ištrūkusias žydes po Telšių geto likvidavimo priglobė ir slėpė vyskupas Vincentas Borisevičius.[1]
Rašytojas I. Damba, pats kalėjęs Telšių gete, o vėliau išvykęs į Izraelį, publikavo prisiminimų knygą apie šį getą ir žydų bendruomenės žūtį.[1]