Tarptautinių sutarčių teisė (tarptautinė tarptautinių sutarčių teisė) – visuma teisės normų, reguliuojančių tarptautine sutartis; tarptautinės teisės šaka.

Siaurąja prasme tarptautinių sutarčių teisė gali būti suprantama ir kaip nacionalinės (konstitucinės) teisės dalis, t. y. kaip visuma teisės normų, reguliuojančių sutartis, kurias viena valstybė sudaro su kitais tarptautinės teisės subjektais, nustatančių atitinkamą tvarką bei nacionalinių institucijų kompetenciją (pvz., Lietuvos tarptautinių sutarčių teisė).

Sisteminti, kodifikuoti tarptautines sutartis buvo pradėta tik Naujausiais laikais. XIX amžiuje buvo sudaromi neoficialūs tarptautinės teisės rinkiniai („kodeksai“). Juose atskiri skyriai buvo skirti tarptautinėms sutartims.

1924 m. rugsėjo 22 d. Tautų Sąjungos Asamblėja tarptautinei teisei kodifikuoti savo rezoliucija sudarė ekspertų komitetą. Jo veiklos ataskaita buvo patvirtinta 1927 m., tačiau tarptautinių sutarčių teisės klausimas nebuvo svarstomas.

1928 m. įvyko VI Amerikos valstybių konferencija. Pasirašyta Havanos konvencija dėl tarptautinių sutarčių, tačiau ji neįsigaliojo.

1936 m. sudaryta Harvardo konvencijos dėl tarptautinių sutarčių. Tai buvo neoficialus bandymas kodifikuoti tarptautinių sutarčių normas.

Vėliau sutarčių sisteminimo ėmėsi Jungtinės Tautos. Buvo priimtos tarptautinės konvencijos.

• 1969 m. gegužės 22 d. Vienos Konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės (žymiausias kodifikuotos tarptautinių sutarčių teisės šaltinis)
• 1986 m. kovo 21 d. Vienos konvencija dėl sutarčių tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų bei tarptautinių organizacijų teisės (neįsigaliojusi; tarptautinių organizacijų teisės pagalbinis šaltinis);
• 1978 m. rugpjūčio 23 d. Vienos konvencija dėl valstybių teisių sutarčių atžvilgiu perėmimo (įsigaliojo 1996 m. lapkričio 6 d.).

1999 m. birželio 22 d. Tarptautinių sutarčių įstatymas (LR TSĮ) detalizuoja Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ratifikavimo (LR TSĮ 8 str.) bei denonsavimo (14 str.) tvarką. Jis numato, kad tarptautines sutartis ratifikuoja Lietuvos nacionalinis parlamentas (t. y. Seimas) įstatymu (8 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ratifikuoti Lietuvos Respublikos Seimui teikia Lietuvos Respublikos Prezidentas savo iniciatyva ar pasiūlius Vyriausybei (8 str. 2 d.). Remiantis 8 straipsnio 1 dalyje nurodytu įstatymu, parengiami ratifikavimo raštai (8 str. 3 d.)^[1].

Poįstatymines normas nustato 2001 m. spalio 1 d. LR Vyriausybės nutarimas dėl tarptautinių sutarčių rengimo ir sudarymo tvarkos patvirtinimo.

Esminės Tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatos Lietuvos teisėje remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucija:

84 straipsnio 2 dalis

Respublikos Prezidentas /…/ pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti^[2].

67 straipsnio 16 punktas

Seimas /…/ ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus;

138 straipsnis

Seimas ratifikuoja ar denonsuoja šias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis:

1) dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų pakeitimo;

2) dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės gynyba susijusias gynybinio pobūdžio sutartis;

3) dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartis;

4) dėl Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio valstybių teritorijose;

5) dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo universaliose tarptautinėse organizacijose bei regioninėse tarptautinėse organizacijose;

6) daugiašales arba ilgalaikes ekonomines sutartis.

Įstatymuose, taip pat tarptautinėse sutartyse gali būti numatyti ir kiti atvejai, kai Seimas ratifikuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis.

Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.