Sūtra (skr. सूत्र = IAST: sūtra-, pali sutta) – senovės Indijos didaktinių sentencijų rinkiniai, įvairūs religiniai, filosofijos, teisės, dorovės, politikos, gramatikos traktatai.^[1] Sūtrų kūrimo tradicija žinoma tiek hinduistinėje, tiek budistinėje, tiek džainistinėje kultūroje.

Žodis sūtra reiškia 'gija, siūlas', o perkeltine prasme – 'santrauka, rinkinys'. Indų literatūroje sūtros žanras skiriamas nuo šlokos (poetinių posmų), anuvjakhajos (teksto paaiškinimo) ir vjakhajos (aiškintojo komentarų).^[2] Sūtros sukurtos kiek įmanoma glausčiau, perduoda esminius teiginius, jų struktūra tokia, kad būtų lengvai įsimenamos. Sūtrų tekstai dažnai tokie koncentruoti, gausūs techninių sąvokų, jog reikalingi išaiškinimo (bhašjos).^[3]

Ankstyvosios hinduistinės sūtros (Ašvalajana, Manava, Nidana, Kušika ir kt.) sukurtos ~ 6–4 a. pr. m. e., nors sūtrų elementų gausu ir daug ankstyvesnėje brahmanų, aranjakų literatūroje.^[4] Pagal mokymo tematiką vedinės sūtros grupuojamos į kalpasūtras, smartasūtras, šrautasūtras, dharmasūtras, grihjasūtras ir šulbasūtras. Vėlesnėje hinduistinėje tradicijoje daugelis įvairių mokymo sistemų ar autorių kūrė savo sūtras, kuriose sistemintai perteikė mokymą: pvz., Patandžalio „Jogasūtra“, Vatsjajanos „Kamasūtra“, vedantinė „Brahmasūtra“, Kanados „Vaišešikasūtra“, Čanakjos „Arthasūtra“ ir kt.

Budizme sūtromis (sutomis) vadinama kanoninė literatūra – Budos pasakymai ir ištarmės. Paprastai tai ne glausti, o gana išsamūs ir išpėtoti tekstai. Šios sutos sudaro Tripitakos dalį – „Sutapitaką“. Mahajanos tradicijoje sūtros laikomos tiek Budos, tiek kitų iškilių bodhisatvų žoždiais. Įvairios mahajanos mokyklos ir šakos turi savus sūtrų kanonus, tačiau populiariausios yra „Lotoso sūtra“, „Pradžniaparamitos sūtra“, „Širdies sūtra“ ir kt.

Džainizme sūtros – glausti tekstai apie mokymo esmę, asketizmo taisykles, tyrthankarų hagiografijos.^[5]