Suolas – baldas, sudarytas iš siauro, plokščio viršaus, skirto sėdėjimui. Paprasčiausią suolą sudaro ant medinių kojų ar trinkų pritvirtinta gulsčia lenta. Tokie suoleliai dažniausiai būna kilnojami, naudojami patalpose, masyvesni – nekilnojami, įrengiami poilsiavietėse, miškuose. Sudėtingesni suolai sudaryti iš metalinio karkaso, prie kurio tvirtinamos medinės lentelės. Tokie suolai dažni parkuose.

Lietuvoje iki XVI a. suolai naudoti ne tik sėdėjimui, bet ir gulėjimui (keletas suolų buvo sustumiama pasienyje). Atsiradus lovoms, suolai naudoti daugiausia sėdėjimui. Nejudamieji suolai, kuriuos sudarė ant kelių trinkų užkalta plati lenta (arba jų kojos būdavo įkalamos į aslą), statyti namo pasieniuose, galai suduriami užstalės kampe. Kilnojamų suolų lenta siauresnė, lengvesnė, tvirtina prie stovų, kojų. Vėliau pradėtos įrenginėti atkaltės (neretai ažūruotos, ornamentuotos). XIX a. pab. – XX a. pradžioje paplinta kanapos – suolai su minkšta sėdėjimo vieta, atramomis nugaros pusėje ir galuose arba tik galuose. Atramos buvo daromos iš entelių, profiliuojamos, puošiamos kiaurapjūve technika atliktais ornamentais bei polichromuojamos.

Dzūkijoje iki XX a. ant suolų dar buvo miegama. Vėliau gyvenamuose namuose suolus daugiausia pakeitė kėdės, sofos.^[1] Dabar suolai dažniau statomi lauke.

Suolu taip pat vadinamas paprastas mokyklinis stalas.