Sunkusis rokas (angl. hard rock) – roko muzikos forma, kurios šaknys siekia XX a. septintąjį dešimtmetį. Šioje muzikoje dominuoja atkaklus, „kalantis“ ritmas, trumpos melodinės frazės, ekspresyvus, forsuotas vokalas, palydimas aštraus, karkiančio gitarų gausmo, maištingas dainų turinys.
Instrumentuotė
Tipiniai sunkiojo roko instrumentai – elektrinės gitaros, bosinė gitara ir būgnai. Dauguma sunkiojo roko grupių turėjo du gitaristus – ritmo ir solo. Solo gitaristas groja solo ir pagrindinius rifus. Sunkiojo roko solo gitaristai, norėdami padidinti solo ir rifų atlikimo greitį atrado įvairių alternatyvių grojimo būdų. Ritmo gitaristo pagrindinis vaidmuo – palaikyti ritmą, akompanuoti solo gitarai ir onizuoti visos grupės atliekamą muziką. Būgnininkas turi išlaikyti ritmą, o bosistas – išlaikyti harmoniją.
Istorija
Sunkiojo roko šaknys siejamos su tokiomis roko grupėmis, kaip The Doors, The Rolling Stones bei kai kuriais bliuzo atlikėjais (pvz., Janis Joplin). Bei legendiniu roko gitaristu Jimmy Hendrix.
Sunkusis rokas po 1970 m. susiformavo į atskirą kryptį, kuri buvo aiškiai išreikšta Blue Cheer, Cream ir kitų grupių kūryboje.
Sunkusis rokas inicijavo metalo stilių atsiradimą, tiesa, pastarieji gerokai skiriasi savo muzikine struktūra. Sunkiojo metalo pradininkai – Led Zeppelin, Deep Purple ir Black Sabbath neretai priskiriami abiem stiliams iš karto, o grupės kaip AC/DC, Aerosmith, Nazareth ar KISS priskiriamos tik sunkiajam rokui.
Sunkiojo roko muzika didžiausią populiarumą pasiekė tarp 1969 ir 1985 m.
