organiška visų idėjinių variantų visuma, uždavinio baigtumas, turinį sudarančių
taktinių idėjų grožis, taupus figūrų naudojimas, konstrukcijos lengvumas, formos grožis.[2]
Prie svarbių meninės raiškos faktorių strateginė kompozicija priskiria sumanymo raiškumą ir žaidimo harmoniją, kuri pasireiškia idėjinių variantų, juodųjų gynybos ir baltųjų atsakymų lygiavertiškumu.
ortodoksinę grupę, kurioje pagrindinis vaidmuo skiriamas taktinėms idėjoms ir mechanizmams;
žaidimo kaitos grupę, besiremiančia ypatingais mechanizmais, leidžiančiais žymiai praplėsti kompozicijų turinį.
Istorija
Dviejų ėjimų uždaviniai
Kominsas Mansfildas (1896–1984), britųšachmatų kompozitorius.Argentinos šachmatų kompozitorius Arnoldas Elermanas (1893–1969), nuotrauka daryta 1922 m.
Propaguojant naująją tematiką žymų vaidmenį suvaidino susivienijimas „Geras kompanjonas“. Pastovus šachmatų konkursų teisėjas A. Vaitas pradėjo leisti „Kalėdinę seriją“, skirtą geriausių šachm. kompozitorių kūrybai ir kompozicijų teorinėms problemoms.
Perspektyvi tolimesniam vystymuisi buvo baltųjų kombinacijųtema, sudariusi galimybių siekti tam tikro loginių ir strateginių idėjų susiliejimo, suteikusi ypatingo gilumo kompozicijai.
Penktojo dešimtmečio pradžioje dviejų ėjimų uždavinio tematika iš esmės buvo išsemta. Dar 1928 m. italųkompozitorius Albertas Maris (Alberto Mari (1892–1953))[8] atkreipė dėmesį į galimybę praplėsti uždavinio turinį, remiantis dviejų idėjinių kompleksų apjungimu. Jo uždaviniai demonstravo pagrindinius, anksčiau neturėjusių analogų žaidimo kaitos principus.
Strateginės mokyklos trijų ėjimų uždavinio vystymasis išaugo po 1945 m.; pradžioje idėjinis turinys apsiribojo taktikos naudojimu pirmajame juodųjų ėjime, toliau vis daugiau dėmesio buvo skiriama juodųjų žaidimo aktyvinimui ir antrajame ėjime. Vengrų šachmatų kompozitorių atrastas matų kaitos principas, leido įtraukti į trijų ėjimų uždavinio turinį ir baltųjų matuojantį ėjimą.
Postūmį greitam žaidimo kaitos tematikos vystymuisi davė Jefimo Ruchlio ( Efim Naumovich Rukhlis; 1925–2006) uždavinys (1946, Ruchlio tema). Didelį indėlį įnešė L. Lošinskis 1951 m., paskelbęs straipsnį, kuriame klasifikavo ir analizavo kaitos mechanizmus; L. Zagoruika, pasiūlęs vienoj pozicijoj paraleliai naudoti ne dvi, o tris žaidimo sistemas. Taip atsirado naujų galimybių plėsti strateginio uždavinio turinį.
Trijų ėjimų uždavinys su žaidimo kaita iki šeštojo dešimtmečio buvo sutinkamas epizodiškai, tačiau septintajame dešimtmetyje jo populiarumas išaugo. Ypač plačių žanro galimybių atsirado žaidimo kaitos srityje, naudojant Lačnio temą. Apie žaidimų kaitos tematikos perspektyvas liudija sumanymų, kurių nepavykdavo realizuoti dviejų ėjimų uždaviniuose (trys žaidimų kaitos poros ir trijų fazių Lačnio tema), naudojimas trijų ėjimų uždavinyje.
Trijų ėjimų uždaviniai pasirodė labiausiai tinkami, įgyvendinant daugelį aštrių ir paradoksalių sumanymų, panaudojus: Lošinskio, Umnovo, gynybos grėsmės laukelyje ir kitas temas.
Konstruktyvi priemonė, įgyvendinant paradoksalias idėjas, buvo laukelio išlaisvinimo mechanizmas. Vienas strateginės mokyklai būdingų bruožų yra platus panašių mechanizmų, vadinamų padėties mechanizmais, naudojimas. Praeityje jie buvo vertinami, kaip dviejų ėjimų uždavinių konstrukcinis elementas (Pikenini tema). Šiuolaikinėje kompozicijoje daugumas jų įgijo savarankišką reikšmę (albino, žvaigždutės, kryžiuko, daugkartinio vertimo į figūras temos).
Šiuolaikinėje kompozicijoje į strateginės mokyklos trijų ėjimų uždavinio dominuojančią padėtį nemažą indėlį kruopščiu darbu įnešė daugelio šalių šachm. kompozitoriai, pažymėtini: Robertas Metjūzas (Robert (Robin) Charles Olivier Matthews (1927–2010), Didžioji Britanija)[9], Janas Hartongas (Jan Hartong (1902–1987)[10], Ėlčės Fisermanas Eeltje Visserman (1922–1978))[11] (abu iš Nyderlandų), Karlas Larsenas (Karl Adolf Koefoed Larsen (1896–1963))[12], Knudas Hanemanas (Knud Harald Hannemann (1903–1981) (abu iš Danijos) Nilsas Van Daikas (Nils Gustav Gerhard van Dijk (1933–2003)) (Norvegija)[13], Ferencas Flekas (Ferenc Fleck (1908–1994) (Vengrija)[14], Nenadas Petrovičiaus (Nenad Petrović (1907–1989))[15], Hvojės Bartolovičiaus (Hrvoje (Vojko) Bartolović) (1932–2005)[16] (abu iš (Kroatijos)), Milano. Vukčevičiaus (Milan Radoje Vukcevich (1937–2003)) (JAV)[17], Hansas Remas (Hans Peter Rehm (1942)) (Vokietija)[18], Petko Petkovas (Petko Andonov Petkov (1942)) (Bulgarija)[19], Leonidas Kubelis (Leonid Kubel (1891–1942))[20], Levas Lošinskis (Lev Ilich Loshinsky) (1913–1976)[21], Jakovas Vladimirovas (Yakov Georgevich Vladimirov (1935))[22], Leonidas Zagoruika (Leonid Zagorujko (1923–1999))[23], Viktoras Čepižnis (Viktor Ivanovich Chepizhny (1934), (Rusija)[24], Valentinas Rudenko (Valentin Fedorovich Rudenko (1938–2016) (Ukraina)[25] bei kt.
Ortodoksinės tematikos skverbimasis į daugelio ėjimų uždavinius dalinai padėjo išskirti keturių ėjimų žanrą, kurio turinys šiame vystymosi etape dažniausiai apsiribodavo dviem idėjiniais variantais. Trijų ėjimų uždavinyje tai buvo įmanoma padaryti, tik panaudojus pakankamai sudėtingus ir nepaprastus sumanymus.
Žaidimo, matų ir ėjimų funkcijų kaita
Svarbiausias meninis žaidimo kaitos uždavinio reikalavimas yra iliuzinio žaidimo, buvimas. Jis galėtų būti įvairiomis formomis: bloko, klaidinančio pėdsako, sukuriančio iliuzinį žaidimą, idėjinių variantų prisotinimu taktiniais momentais, idėjinių variantų apjungimu, padėties, juodosios korekcijos mechanizmais.
Įvairiapusis kaitos tematikos vystymasis padėjo pervertinti iliuzinio žaidimo vietą uždavinyje. L. Lošinskio straipsnyje buvo teigiama, kad žaidimo fazės (iliuzinė ir tikroji) yra nevienodos vertės: iliuzinės reikšmė – pagalbinė. Šiuolaikinis požiūris sako, kad visos žaidimo fazės yra lygiavertės. Kas reiškia, kad pagrindinis žaidimas turėtų būti nemažiau už iliuzinį įdomus ir išplėtotas.
Dėl žaidimo kaitos tematikos vystymosi: idėjinių variantų ir fazių skaičiaus didinimo, sudėtingesnės konstrukcijos bei žaidimo taktikos naudojimo, šachmatų uždavinius darėsi vis sunkiau kurti. Tai neretai prieštaravo iliuzinio žaidimo aiškumo principui ir vesdavo prie vidutiniškos kokybės uždavinių sudarinėjimo. Paieška būdų, kaip šiuos sunkumus įveikti, padėjo atrasti ėjimo funkcijos kaitos principą, kurio panaudojimas, kuriant uždavinius, sudarė sąlygas atskiram ir vaisingam kaitos tematikos vystymosi etapui.
Plačias ėjimo funkcijos kaitos galimybes buvo tiriamos teoriškai ir praktiškai. Į uždavinį pradėta įtraukti praktiškai visus uždavinio elementus: pradinį ėjimą ir klaidinančius pėdsakus, grėsmes, paneigimus, juodųjų gynybas ir baltųjų atsakus. Pirmą kartą šį principą panaudojo 1958 m. latvių šachmatų kompozitorius Alfredas Dombrovskis (Dombrovskio tema).
Ėjimo funkcijos keitimo principo įtraukimas į klasikinės žaidimo kaitos tematiką leido, kuriant uždavinius naudoti originalius ir sudėtingus idėjinius kompleksus, išsiskiriančius dideliu tikslumu ir harmonija.[26]
Šiuolaikinės tendencijos
Strateginę mokyklą pakeitė šiuolaikiniai šachmatų uždaviniai, kuriuose pabrėžiamas ėjimų tarpusavio ryšys, o ne taktinis jų turinys. Jiems kurti vis labiau naudojama tam tikrų mechanizmų grupės, sudarančios galimybių labiau išplėsti uždavinio turinį. Jas sudaro įvairios gynybų, matų, paneigimų, kombinacijos bei pokyčių ir jų kaitų kombinacijos. Šachmatų kompozicijos pasaulyje pagausėjo uždavinių sudarymo principų. Idėjinis kompozicijų turinys nuolat papildomas naujomis kombinacijomis, naujovėmis, plačiau taikomos pozicinės galimybės.[2]
Uždaviniai
K. Mensfildo uždavinys puikus strateginės mokyklos pavyzdys. Jame autorius pirmą kartą įgyvendino pusinio surišimo idėją, kurią pakartoja šešiuose variantuose, Kiekviename jų išryškėja vis kiti taktiniai motyvai.
Uždavinys sprendžiamas ėjimu – 1. Rc7!. Po 1….Ra5 seka matas – 2.Bb6#, nes žirgasŽd4surištas, o laukelį a5blokuoja savas rikis. Po 1…Ra3 sektų matas ėjimu 2.b3# dėl analogiškų taktinių motyvų: juodųjų žirgas d4 yra surištas, laukelį a3 blokuoja juodųjų rikis.
Variantuose – 1…Rc3 2. Bb3# ir 1…Rd2 2.Vc2# juodųjų žirgas laukelyje d4 – surištas, o rikis b4 užstoja arba c2, arba e2 bokštus. Sprendinys baigiamas teminiais variantais: 1 Žc6 2. Ba5#; 1…Žb5 2.bxaV#.
Be didelio vienos taktinės idėjos variantų skaičiaus, uždavinyje siekta įgyvendinti viename variante kiek galima daugiau idėjų.
H. Veninko uždavinyje pirmasis ėjimas 1. Rf5 sukuria grėsmę 2.f4# . Į juodųjų ėjimus – 1…c6+, ar 1…cb+ baltieji, pasinaudodami, surištu juodųjų bokštu laukelyje d6, skelbia matą ėjimu – 2.Bxe7#. Todėl juodieji bando gelbėtis, žaisdami 1…c5: taip jie atriša savo žirgą laukelyje d5, saugantį bokštą e7. Tačiau juodieji ėjimu 1…c5, kartu atriša ir baltųjų žirgą laukelyje b6, kuris, pasinaudojęs bokšto d6 surišimu, skelbia matą – 2. Žd7#.
A. Dombrovskio uždavinys parodo ėjimų funkcijos kitimą. Mėginimas 1. Rc1 su grėsme2.Žf4# (A) paneigiamas ėjimu 1…Rd2!(a). Mėginimą1. Žg3?, grasinantį – 2. Bd4# (B) juodieji atremia ėjimu – 1…Ve2! (b)Sprendinys yra po 1. Že3! grėsmė 2. Vc2#
Jame, atsakant į juodųjų ėjimus, kurie mėginimuose buvo jų paneigimai buvusios grėsmės tampa matais: 1….Rd2 (a) 2. Žf4# (A) ir 1….Ve2 (b) Bd4# (B)
