Stibis (lot. stibium) – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Sb, eilės numeris 51.[1]
Pavadinimo kilmė
Graikai vieną stibio junginį (Sb2S3) vadino stimmi, romėnai – stibium. Manoma, kad šis žodis turįs somališką kilmę.
Daugelyje kalbų šio elemento pavadinimas kilęs iš graikų kalbos: anti – priešdėlis, nurodantis priešybę + monos – vienas; tokį pavadinimą lėmė ta aplinkybė, kad stibis buvo labai retai randamas gryna forma, t. y. jis buvo išgaunamas ne vienas, o junginiuose.
Savybės
Stibis, simbolis Sb – tai pusmetalis, randamas keturiose alotropinėse formose, iš kurių dažniausiai pasitaiko sidabriniai melsvai balta, kieta, trapi, blizganti kristalinė forma. Atominis skaičius 51, atominė masė 121. Stibis priklauso periodinės cheminių elementų lentelės Va grupei. Stibis gali būti trivalentis arba penkiavalentis. Oksidacijos laipsnis junginiuose -3, +3, +. Gamtinis stibis susideda iš dviejų stabilių izotopų 121Sb(57,25%) ir 123Sb(42,75%)(taip pat dar yra 10 dirbtinių stibio izotopų). Stibis – grynuolių klasės mineralas. Kristalai trigoninės singonijos, pseudokubiniai, romboedriniai, plokštelių formos. Dažniausiai sudaro masyvius grūdėtus agregatus. Blizgesys metalinis. Kietumas 3-3. Stibio lydymosi temperatūra 630 °C, užvirimo temperatūra apie 1634 °C. Chemiškai nelabai aktyvus. Blogai praleidžia šilumą ir elektrą. Stibis turi ir metalų savybių, ir nemetalų savybių.
Panaudojimas ir randamumas
Pr. m. e. Stibį naudojo senovės babiloniečiai.
1789 m. Stibis, kaitinamas aukštesnėje negu lydymosi temperatūroje, jungiasi su deguonimi ir sudaro stibio trioksidą. Aktyviai reaguoja su halogenais. Lydomas su siera (S), selenu (Se), telūru (Te), sudaro chalkogenidus. Didžiausią praktinę reikšmę turi stibio sulfidai. Stibis, jungdamasis su metalais, sudaro antimonidus (pavyzdžiui, magnio stibidą). Stibis lėtai tirpsta koncentruotuose druskos tirpaluose ir sieros rūgštyse (susidaro chloridai ir sulfatai). Reaguoja su koncentruota azoto rūgštimi. Skystas stibis turi ypatingą savybę – šaldamas plečiasi (vanduo irgi – vienas iš nedaugelio skysčių, turinčių tokią savybę). Stibio yra gyvuosiuose organizmuose. Daugiausia jo randama jūrų gyvūnuose (100 gramų sausosios masės – 0,02 miligramo), mažiau – sausumos gyvūnuose (0,0006 miligramo) ir augaluose (0,006 miligramo). Į žmogaus ir gyvūnų organizmą stibis patenka pro kvėpavimo organus ir virškinamąjį traktą. Kaupiasi skydliaukėje, kepenyse, blužnyje, kasoje. Stibis ir jo junginiai reaguoja su sulfhidrilinėmis organinių junginių grupėmis, inaktyvuoja kai kuriuos fermentus, slopina kai kurias angliavandenių, baltymų ir riebalų apykaitos reakcijas, kvėpavimą. Stibis pašalinamas iš organizmo daugiausia su išmatomis ir šlapimu.[2]
Šaltiniai
