Stasys (Stanislovas) Vainiūnas (1909 m. balandžio 2 d. Rygoje, Latvija – 1982 m. spalio 18 d. Rokiškyje) – Lietuvos kompozitorius, pianistas, dirigentas, pedagogas, chorvedys, profesorius.

Stasys buvo jauniausias Andriaus Vainiūno ir Stanislovos Macianskaitės-Vainiūnienės sūnus. Gausioje Vainiūnų šeimoje buvo dvylika vaikų, tačiau užaugo tik penki – Feliksas, Vincenta, Emilija, Marija ir Stasys. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui šeima pasitraukė į Jarcevą (Smolensko gubernija) pas pasiturinčiai gyvenančią S. Vainiūnienės seserį, kuri priglaudė pabėgėlius. Pirmasis mokytojas – iš Maskvos į Jarcevą atvykęs Juozas Karosas, kuris mieste pradėjo dirbti vargonininku ir vadovavo chorui.

1921 m. Vainiūnų šeima grįžo į Rygą. 1923–1928 m. lankė Rygos lietuvių gimnaziją, vertėsi privačiomis muzikos pamokomis. 1923–1934 m. studijavo Rygos konservatorijoje (Arvydo Daugulo fortepijono ir Jazepo Vytuolio kompozicijos klasėse). Studijuodamas pradėjo kūrybinį darbą, taip pat ėmė garsėti kaip pianistas Latvijoje ir Lietuvoje. 1930–1938 m. dirbo muzikos mokytoju lietuvių gimnazijoje, vargonavo Šv. Alberto bažnyčioje, vadovavo gimnazijos ir bažnyčios chorams. 1931 m. įvyko pirmieji Stasio Vainiūno rečitaliai Rygoje ir Kaune, plačiai aprašyti to meto spaudoje.

1938 m. pakviestas dėstyti fortepijono specialybę Klaipėdos, nuo 1939 m. Šiaulių muzikos mokykloje. Nuo 1942 m. gyveno Kaune, 1942–1949 m. Kauno konservatorijoje dėstė spec. fortepijoną. 1943–1944 m. Kauno teatro koncertmeisteris. 1946–1948 m. LSSR valstybinio trio pianistas. Nuo 1949 m. gyveno Vilniuje, 1949–1982 m. dėstė LSSR konservatorijoje, nuo 1953 m. profesorius, iki 1973 m. vadovavo specialiojo fortepijono katedrai. 1954–1962 m. LSSR kompozitorių sąjungos valdybos pirmininkas. LSSR taikos gynimo komiteto narys, tarprespublikinių ir tarptautinių pianistų konkursų vertinimo komisijų narys.^[1][2]

Su žmona Birute išaugino dvi dukras – smuikininkę Audronę Vainiūnaitę (g. 1942) ir pianistę Birutę Vainiūnaitę (g. 1947). Palaidotas Antakalnio kapinėse.^[3] 1984 m. jo vardu pavadinta Palangos muzikos mokykla.^[4]

S. Vainiūno kūryba buvo daugiausia susijusi su jo profesiniu instrumentu – fortepijonu. Kartu su Baliu Dvarionu, Antanu Račiūnu ir kitais pokario metais kūrė romantinio stiliaus, liaudies dainų citatomis pagrįstą muziką, kuri atitiko to meto partinių ideologų propaguojamo socrealizmo stiliaus reikalavimus. 1940 m. sukurtoje „Vabzdžių siuitoje“, susidedančioje iš keturių dalių („Uodas“, „Drugelis“, „Žiogas“, „Vapsva“), atsiskleidžia nauji kompozitoriaus kūrybos bruožai – vaizdingumas, programiškumas.

1946 m. Stasys Vainiūnas pirmasis iš lietuvių sovietinių kompozitorių parašė koncertą fortepijonui ir orkestrui (Nepriklausomoje Lietuvoje tokius koncertus rašė Vytautas Bacevičius). Taip pat pirmasis iš Lietuvos muzikų (taip pat po Vytauto Bacevičiaus) pamėgino vargonus parodyti kaip pasaulietinės muzikos instrumentą ir 1949 m. sukūrė koncertą vargonams ir styginių orkestrui. Taip pat rašė simfonijas, preliudus fortepijonui, fortepijoninius trio, sukūrė pirmąjį lietuvių muzikos istorijoje fortepijoninį kvintetą.

Mokiniai: kompozitorius Julius Juzeliūnas, dirigentai Algis Žiūraitis, Vytautas Viržonis, kompozitorius Tomas Leiburas, vargonininkas Gediminas Kviklys, pianistai Kęstutis Grybauskas, Liuda Grybauskienė, Eugenijus Ignatonis, Dainius Trinkūnas, Gytis Trinkūnas, Jonas Jakštys ir kt.

• 1951 m. Stalino premija, už Rapsodiją smuikui su orkestru
• 1959 m. LSSR liaudies artistas
• 1967 m. LSSR valstybinė premija ^[5]

• Stasys Vainiūnas / Kazys Jasinskas. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960. – 64 p.: iliustr.
• Stasys Vainiūnas: medžiaga lektoriui / Juozas Gaudrimas. – Vilnius: Žinija, 1967. – 9 p.
• Stasys Vainiūnas: kūrybinės veiklos apžvalga, dienoraščio puslapiai ir laiškai, amžininkų atsiminimai / Ona Narbutienė. – Vilnius: Vaga, 1991. – 493 p.: iliustr.
• Stasys Vainiūnas / Ona Narbutienė; sud. Vytautė Markeliūnienė. – Vilnius: Typoart, 2010. – 146 p.: iliustr. + 1 garso diskas (CD) – ISBN 978-9955-9914-4-1