Kalno viršūnė yra 1086 m virš jūros lygio. Šiaurinis jo šonas stačiu skardžiu kyla tarp atskirų viršūnių – Velnio smailės rytų pusėje ir Liūto Galvos šiaurės vakarų pusėje. Nuo viršūnės žaliais Stalo kalno šlaitais driekiasi laukinių gėlių kilimas.
Kalnas plokščia daugiau nei 3 km ilgio viršūne stūkso virš Keiptauno. Nuo viršūnės galima apžvelgti apačioje nusidriekusį miestą, vakaruose plytintį Atlanto vandenyną, pietuose tįsantį Gerosios Vilties kyšulį, šiaurėje – pamatyti Afrikos tolius. Į kalną, kadaise buvusį liūtų ir leopardų namais, dabar veda apie 400 pėsčiųjų takų ir kabelinis keltuvas.
Daugiau nei iš 200 km atstumo matomos kalvos kaip švyturys tarnavo jūreiviams nuo tada, kai pirmas iš europiečių jūrininkų jas pamatė portugalų tyrinėtojas Bartolomėjus Diasas.
Stalo kalno viršūnėje slūgso kvarcinio smiltainio sluoksniai, susidarę ordoviko periode lėkštame jūros dugne. Šis smiltainis yra gana atsparus erozijai. Po smiltainiu slūgso žėrutinio skalūno sluoksniai, kurė nėra labai atsparūs dūlėjimui. Po šiomis uolienomis nedarniai slūgso prekambro skalūnai su granito intruzijomis.