Spratlio salos

10° š. pl. 114° r. ilg. / 10°š. pl. 114°r. ilg. / 10; 114

Spratlio salų žemėlapis
Didžiausia salyne Taipingo sala, administruojama Taivano.

Spratlio salos (angl. Spratly Islands) – apie 100 smulkių salelių ir rifų grupė Pietų Kinijos jūros pietrytinėje dalyje, išsidėsčiusių maždaug 240 000 km² plote. Bendras sausumos plotas skirtingų šaltinių įvardijamas skirtingai tarp 2–12 km², nes gali žymiai skirtis esant potvyniams ir atoslūgiams.[1][2][3] Aukštis iki 5 m.[4]

Į visas ar dalį salų pretenzijas yra pareiškusios visa eilė valstybių: Kinijos Liaudies Respublika, Taivanas, Filipinai, Vietnamas, Malaizija, Brunėjus. Nors Spratlio salos viso labo vos virš jūros paviršiaus iškilusios uolos ir rifai, dauguma netinkami gyvenimui, tačiau aplinkiniai vandenys gausūs žuvies, o jūros dugne rasta naftos ir gamtinių dujų telkinių.[5]

Teritoriniai konfliktai

Susipriešinimas dėl Spratlio salų išryškėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai 1946 m. Filipinai atgavo nepriklausomybę nuo JAV. Naujoji valdžia, apeliuodama į tai, kad Spratlio salomis karo metu pasinaudojo Japonija rengdama invaziją į Filipinus, išskyrė salyną kaip strategiškai svarbią teritoriją, galinčią sustiprinti valstybės saugumą. Tuo metu Kinijos valdžia jau buvo pareiškusi, kad Spratlio salos priklauso jai, o po 1949 m. kontrolę aktyviai siekė išlaikyti Taivanas. Pirmi tiesioginiai susidūrimai tarp abiejų pusių įvyko 1956 m. spalio 1 d., kai salyne įvyko Filipinų ir Taivano kariniai laivų priešprieša. Kovinių veiksmų buvo išvengta, tačiau Filipinų pusė galiausiai turėjo pripažinti Taivano pranašumą.[6]

Pietų Kinijos jūroje aptikti naftos ištekliai paskatino aktyvesnius valstybių veiksmus perimti salų bei aplinkinių jūros teritorijų kontrolę. 1970 m. į naftos žvalgymą Spratlio salyne įsitraukė Filipinai, o po metų prezidento Markoso iniciatyva Filipinų kariuomenei pavyko taikiai perimti trijų salyno salų kontrolę, tačiau į kitas išsilaipinti neleido Taivano laivynas. 1973 m. siekdamas vystyti naftos gavybą, į Spratlio salas kariuomenę pasiuntė ir Pietų Vietnamas, sėkmingai užimdamas dešimt salų ir sukeldamas Taipėjaus bei Manilos pasipiktinimą.[7]

Prie Spratlio salų pasidalinimo 1983 m. birželio mėn. prisijungė Malaizija, okupuodama kelis rifus. 1987 m. balandžio mėn. Kinija į Spratlio salyną pasiuntė mokslininkų grupę ieškoti vietos meteorologiniai stočiai įkurti, o po mėnesio prie jų prisijungė karinis laivynas, kuris išsilaipino Ugninio kryžiaus rife. Vos virš vandens kyšantis sausumos gabaliukas, kuris lig tol kitų valstybių buvo laikomas mažaverčiu, buvo paskelbtas kaip priklausantis Kinijai. Per ateinančius metus kinų inžinieriai sugebėjo pylimų pagalba suformuoti didesnį sausumos plotą ir įrengti bazę. 1988 m. pradžioje Kinija užėmė dar penkis Spratlio vakarinėje dalyje esančius rifus, dėl kurių įvyko nedideli susirėmimai tarp Kinijos ir Vietnamo laivynų, pasibaigusių kinų pergale.[8]

1995 m. pradžioje filipiniečiai žvejai aptiko ant rytinėje Spratlio salyno dalyje esančių rifų pastatytus bunkerius, kuriuos prižiūrėjo Kinijos laivynas. Tai sukėlė Filipinų, Malaizijos, Brunėjaus ir Indonezijos nepasitenkinimą vienpusiais Kinijos veiksmais, tačiau nei viena valstybė nenorėjo veltis į konfliktą ir išreiškė tik žodinį protestą bei iniciavo Pietryčių Azijos šalių susivienijimo ASEAN bendrą pareiškimą. Kinija atsisakė siekti sprendimo daugiašaliu formatu ir vietoje to pradėjo dvišales derybas su Filipinais, kuriomis jokio žymesnio rezultato nebuvo pasiekta. Reaguodami į Kinijos elgesį, Malaizija, Indonezija ir Brunėjus 1996 m. vasarą prie šiaurinių Borneo salos krantų surengė bendras karines pratybas.[9]

Šaltiniai

  1. ↑ Leonard, T. M. (2006). Encyclopedia of the Developing World. Routledge, p. 1241
  2. ↑ Baker, J. C., & Wiencek, D. G. (2002). Cooperative Monitoring in the South China Sea. Praeger, p. 35
  3. ↑ Bateman, S., & Emmers, R. (2008). Security and International Politics in the South China Sea. Taylor & Francis, p. 9
  4. ↑ Sheppard, C. (2018). World Seas: An Environmental Evaluation. Elsevier Science, p. 586.
  5. ↑ McColl, R. W. (2014). Encyclopedia of World Geography, Volume 1. Infobase Publishing, p. 854
  6. ↑ Hayton, B. (2014). The South China Sea. Yale University Press, p. 64–68
  7. ↑ Hayton, B. (2014). The South China Sea. Yale University Press, p. 70–78
  8. ↑ Hayton, B. (2014). The South China Sea. Yale University Press, p. 81–84
  9. ↑ Hayton, B. (2014). The South China Sea. Yale University Press, p. 85–89